Tai tik mintys, laukiančios kelionės.

Jaučiu

Mintyse neramus horizontas
Tamsa ir suglumus tyla...
Langą varsto likimo ranka.
Priešaky veriantis žvilgsnis
Ir baimė nuoga.
Žodžių kelias trapus ir slidus,
Lieka pėdsakais,
Juokiasi, verkia...
Jaučiu, bijau pripažint kuo tikiu...

Ne čia

Paukščiai išduoti ir tušti sapnai,
Keliauja kažkur, tarytum į ateitį.
Supintos mintys, pamiršti žaislai
Pasliko kitur, tikriausiai praeitį.
Gyvenimo gijos voratinkliais virtusios
Užsibuvo beribėj dabartį.
O tu, tik likai medžių šlamėjime,
Lengvų dulkių plazdėjime,
Bet ne čia.

Gyvenimo tarimas.

Tas klavišas dar skamba -
Tarsi bėgantis nerimas.
Varpas nugali spalvą,
Nes dar laikas įmanomas.

Ir simfonija prikelia
Mus atgal į gyvenimą
Nepaženklitoj kryžkelėj
Patikėt, kad dar galima.

Eiti ten, kur norėjome,
O ne ten, kur mus nukreipė,
Dar pražysti žydėjime
Ir - gal truputį - būti.

Nes klavišas dar skamba,
Tarsi bėgantis nerimas
Varpas grūdina spalvą -
Taip gyvenimas tariamas.

Sprūstantis laikas

Banguojantis vasraos karštis neužgožia ilgesio -
Jis skverbias gilyn ir dusina, - kas jautė, supras.

Akių horizonte - tik vandenys kerinčio žvilgesio -
Man svetimas kraštas, o kažkam - tai namų židinys.

Ramybės neatneša muzika mėlyno šnabždesio -
Pulsuoja krūtinėj karšta praradimo gaida - neužges.

O pajūrio kvapuos vien ik dvelksmas nutolusio artimo -
Stveriuosi minties: jei blogai - jis vistiek nesakys.

Trumpus pasimatymus sujaukia sprūstantis laikas -
Jo neina pagaut, sulaikyt, išmaldauti sustot...

Telieka vien skurdžios, bet brangios akimirkos
Ir semtis blaivaus supratimo: gyvenimo nepakartot.

Tai tik mintys

Sparnai, kuriais plasnoja žmonės.
Tai tik mintys, laukiančios kelionės.
Tarytum dulkės kylančios aukštyn
Tyliai tupi...
Sparnai, kuriais plasnoja žmonės -
Susipynę vėjo mazguose.
Tai tik mintys, laukančios kelionės.
Sparnai, kuriais plasnoja žmonės.

Amžiams su manim.

Lietus, kuriame paskende žodžiai -
Beldžiasi į mano langą tyloje.
Tarytum neždamas ramybę -
Kelyje...

Dangus, kuriame pakyla paukščiai
Krinta man ant veido naktyje.
Atrodo lyg ieškotų šilto glėbio -
Manyje...

Žmogus, kuriame paklydo laikas
Neleidžia eiti jam skirta kriptim.
Žinau jis nori amžiams likti
Su manim...

Pasiilgstu.

Aš nuolat pasiilgstu Tavo žvilgsnio
Ir Tavų jausmų.
Kaip pasiilgsta žmonės sniego,
Ar danguje pirmų žvaigždžių.

Man nuolat reikia Tavo rankų,
Kurios pakeltų, kai nebus jėgų.
Kurios atremtų skausmą
Ir suteiktų viltį tuo pačiu....

Taip pat man reikia Tavo žodžių,
Kurie atmuštu vėjus iš kitų krantų...
Ir tyliai pasakytų:
„Tu žmogus, kurį myliu...“

Rasos lašai.

Rasa nukritusi ant tako
Staiga paliečia jautrią žolę,
Kuri taip troško gaut ramybės...
Ji krenta tiesiai man ant veido.
Jaučiu, kaip šala rankos,
Joms reikia šilumos...
Šalikėlėj dar vėjas trankos,
Atnešdamas šalčius iš tolumos.
Jis liečia mano plaukus,
Kurie apsigaubia šerkšnu.
Tik spėju dar pajust,
Kaip ašra šilta išrieda,
Bet ji nešildo.
Tik pradingsta,
Tarp kitų rasos lašų.

Būsiu.

Aš būsiu Tau nakties žvaigždė,
Jei kada nerasi kelio namo.
Aš būsiu Tau šiltas lietus,
Jei Tau reikės švelnaus prisilietimo.
Būsiu Tau viltis,
Kai vėjas užtrenks visas duris.
Būsiu ugnis,
Kai stings iš šalčio vieniša širdis.
Ir būsiu žmogus,
Kuris stovės šalia, kai bus sunku,
Kad nugalėtų skausmą su Tavim kartu.

Tikiu Tavim.

Tikiu žodžiais, kurie negrįžta -
Palikdami, tik skausmą viduje...
Tikiu jausmais, kurie išplaukia
Į tolimą kelionę - naktyje.
Tikiu darbais, kuriu nauda
Galbūt suteikia kažkam viltį...
Tikiu tavim, kurio galbūt
Aš neturėjau vėl - pamilti...

Tu

Tu mano meilė ir svajonė,
Tu mano meilės nuostabūs sapnai.
Girdžiu Tave, kaip gali tik girdėti žmonės,
Girdžiu Tave dabar ir amžinai.
Tu mano ašaros ir mintys,
Tu mano meilės sklandantys jausmai.
Myliu Tave, kaip gali tik mylėti žmonės,
Myliu Tave dabar ir amžinai.

*

Nukritusioj ašaroj - sužibo viltis,
Nušvito pasaulis visomis spalvomis.
O lekiantis laikas sustojo šalia,
Palaukė kol pasivys jį dalia...
Stingdančioj tyloj - miegojo rasa,
Ryto aušroj pradingo vėsa...
Bėgantys metai nelaukė lietaus,
Tik bėgo tolyn.
Jų nieks nepagaus...

Paklausyk.

Paklausyk lietaus.
Dalis jo - mano skausmas
Sunkiai krentantis ant žemės
Ir greit išdžiūstantis,
Kaip džiaugsmas.

Paklausyk vėjo.
Jo šnabždesys - tai mano šauksmas,
Sudūštantis į tūkstančius aidų...
Jo prisilietimas - beribis jausmas,
Ušpildantis širdį daugybe maldų...

Paklausyk plakimo.
Savos širdies, ne svetimų žmonių.
Kekvienas dužesys - mano ašara,
Nukritusi į širdis - atgaivinti jų...

Svetimi.

Kasnakt girdžiu,
Kaip vėjas drąsko pamirštus žiedus,
Juos tyliai neša į svetimą pasauly,
Kur nepažysta jie kitų žiedų...
Kasnakt matau,
Kaip žvaigždės įsižiebia,
Įnešdamos ramybę ir spindesį danguij...

Aš taip pat norėčiau skrist į
Svetrimą pasauly, kur galėčiau būt -
Viena tarp svetimų.
Ten galėčiau degti, šildyti, kaip saulė
Įnešdama ramybę tarp svetimų žmonių.

Neturiu.

Aš neturiu sparnų,
Bet mintimis skrendu.
Svajonėm dangumi lekiu,
Ir ieškau tolstančių jausmų...
Aš ašarų jau neturiu,
Bet verkti lietumi galiu,
Galiu nuplauti sielvartą žmonių,
Pabūti šildančiu lašu...

Du pavargę žmonės.

Du pavargę žmonės, paklydę jausmuose,
Užmirše savo tikslą, gyvena varguose...
Vėjo nublokšti į užmirštus krantus,
Bandantys surasti mylimus namus,
Bėgantys nuo melo, skubantys laike,
Ieškantys ramybės savo galvoje.
Du pavargę žmonės, skubantys kažkur,
Skriejantys į nieką, nesvarbu, bet kur...

Nematomas peizažas

Nurimęs vasaros peizažas -
Tik rūmai tolumoj balti,
Tiktai į kelią atsigręžus
Dar mano vienuma skaudi...

Nematoma dvasia praskrieja -
Paliečia mano ji pečius:
Ak, negalvokim, kas praėjo
Ir ko jau niekad nebebus.

Kraštas.
Užmigusi saulė, raudonas dangus,
Medžiai nuvarge ir kelias tiesus...

Sušalusi žemė, rasota žolė,
Paskende jausmai ir laiko strelė...

Nurimęs vėjas ir jūros banga,
Paukštis užmigęs pabudo staiga...

Žvaigždėtas dangus, takas jame
Skęsta lėtai tamsioj erdvėje...

Sapnas atęjes, išnyko staiga
Mėnuo pakilęs, sužibo slapčia...

Debesys plaukė, ten dangumi,
Jiek - kaip ir mes, perdaug vieniši.

Naktis.

Žvarbus vėjas paliečia pečius,
Pajuntu, jo stingdantį šaltį...
Vakarui grįžtant tamsėja dangus,
Iš lėto pabyra šaltas lietus...

Nakties tyla - uškloja žemę,
Paliečia kelią į šiltus namus.
Jaučia ji kekvieno laimę,
Žino ji tavus jausmus...

Šaltas vakaro dvelksmas,
Virsta nakties dalimi...
Ir dangus šianakt žvaigždėtas,
Išlieka manoj atminty.

Spalio tylėjimas

Kaskart ruduo paliečia širdį,
Kaskart jaučiu jo šaltį savyje...
Kai vėjas žaidžia tamsioje padangėj,
Girdžiu jo balsą, spalio tyloje...

Kai krenta lapas, leidžias jis iš lėto,
Taip kyla žmonės, suklupe kelyje...
Jau slepias saulė, tik tavoj vaizduotėj
Išlieka vaizdas šiltas, kaip liepsna...

Tyki aušra, kaip tavo akys
Užmigo šalčio stingdančio, sapne
Tavo pasauly nebėra man vietos
Grįžtu atgal, dėja viena...

Mėnulis skęsta, nakties tyloje,
Tu mano raudos negirdi tamsoje...
Jaučiu kaip lietus, jau liečia mane,
Bet man per mažai, kas tai - tyla?...

2008 metai

Mergaitė

Gerklėj užstrigo mergaitės gležnas balsas,
Jos akys žėri mėnulio pilnaty.
Lyg mažas vaikas stovi menesienoj,
Kuri apšiečia jos ašarą aky...

Staiga į plaukus įsipynė vėjas
Kuris skraidina jos raudą į namus...
Šuo prie laiptų vis dar neramus,
Jis kaip ir ji toks vienišas, bailus...

Norėtu eiti ji namo kur lėlės,
Bet ji nenori grišt kur nežinia...
Norėtu ji nebūt maža mergaitė,
O virsti tą ryškiąją žvaigždute...

****

Norėčiau būti aš pelenė
Ir kartais virsti princese
Nutiesti laiptuose kurpaitėm kelią
Kad pas mane ateitum paslapčia.

Atėjas tyliai tu man padainuosi
Dainą mylinčios širdies,
Atėjas tyliai tu mane bučuosi,
Glausi prie savos širdies...

Kai tamsą išsklaidys mėnulis
Su dūžiu dvyliktu nakties
Pabėgsiu tyliai nuo tavęs lyg vėjas,
Nuo mylinčios švelnios širdies.

Suklupus bėgdamai nuo laiptų
Man ašara per skruostą nuriedės
Nukris jinai lengvai ant žemės
Ir meilės krištolu spindės...

*

Mažoj mano saujoj
Pakvimpoa lietus,
Pražysta žiedelis,
Lug rytas gaivus.
Pasaulis spalvotas
Vėl tampa ryškus,
Ir laimę atranda
Pasiklydęs žmogus.
Mažioj mano saujoj,
Spindi dangus
Ir visas pasaulis-
Liūdesys nebylus.
Pabunda ten rytas
Su žiogo daina,
Ir saulė pakvimpa
Laukimo gaiva.
Mažoj mano saujoj
Telpa žmogus,
Tas kuris saugo
Manos laimės vartus.

Mes

Juk mes tik žmonės,
Pasiklyde nakty.
Nežinom kur eiti
Kai liekam vieni.
Ieškom pagalbos,
Kai suklumpam kely.
Pasaulį pamirštam
Draugų apsupty...
Mėginam pabėgti,
Mes nuo tiesos
Melo ragave
Be atgaivos...
Žiurim į dangų
Laukiam ženklo tenai.
Gal kas išgirs
Mūsų maldą aukštai...
Verksmą, ir skausmą
Gal kas nuplaus
Ašaras mūsų-
Švelniai nubrauks.

Geriausiai draugei

Tu šešėlis manajam kely,
Tu taškas manam sakiny.
Tu matai mana akimi,
Ir jauti mana širdimi...

Jei nebūtų tavęs - nebūtų manęs,
Nebūtų svajonių ir amžinujų kvailionių.
Nebūtų dangaus ir saulės jame,
Nebūrų žvaigždžių pilkam kelyje...

Nors mes jau užaugom, ir nesam vaikai,
Tačiau Tu žinai, kaip gyvent amžinai
Kaip laiką praleisti ir gėri išleisti,
Pavirs angelais ir išlikti draugais.

* Pranešimų skaičius : 619 Prisijungė : 2010-08-24 Amžius : 31

Yra gramatinių klaidų. Pavyzdžiui, vietininko linksnyje niekada niekada niekada gale nebus nosinės (dabartį). Nosinė reiškia galininką ką. Reikia rašyti su ilgąja balse (dabarty), nes tai sutrumpėjusi vietininko forma (dabartyje).
Nors kitur rašei gerai. Tai hmmm...

O šiaip patiko "Gyvenimo tarimas" :)
Ir apie Pelenę. Tik labai kliuvo "atėjas'. Turi būti "atėjęs".

Ir dar šen bei ten nosinių trūksta.
Bet visumoj neblogai :)

Tai čia labai seniai surašyti jie, nukopinau ir įdėjau, nežiūrėjau klaidų, atsiprašau(blush)
ačiū;*

* Pranešimų skaičius : 1366 Prisijungė : 2010-07-27 Amžius : 33

Oho, devynios galybės eilėraščių...
Ne visus dar perskaičiau, nes nelabai dabar turiu laiko, bet kiek perskaičiau, susidariau nuomonę, jog tavieji eiliai tiktų dainoms. Tai yra, tokie melodingi vietomis ir aš įsivaizduoju kokią merginą juos dainuojant. Labai lietuviška lyrika, sakyčiau, palyginimai, kurie primena kitus lietuvių autorių eilėraščius ir Lietuvos stilių. Turbūt pagirtina, kad propaguojamas lietuvizmas šitaip. :}} Melancholija, meilė, liūdesys... Turbūt, kaip ir daugelis, kūrei iš savo gyvenimo patirties. Man patiko. :}}

Pritariu tind, žodžiai skaitant tikrai liejasi, viskas tiesiog plaukia - eilės tikrai melodingos (y)
Visų taip pat nesugebėjau įveikti, kiek per daug vienam kartui. Bet tai, ką perskaičiau, man patiko. (:
Kai atrasiu daugiau laiko, būtinai pabaigsiu skaityti :P

Ačiū labai:) Kai kuriuos eilėračius jau paverčiau dainomis, ga lkada nors kaip nors surasiu būda jums tai parodyti:D

Gražios eilės :)

ačiū;*

Tragiškai tylu

Ramybė kartais būna pernelyg triukšminga
Ir aidas kartais grįžta tuščias atgalios.

Gyvenimas lyg laikrodis klajoja
Triukšme nerasdamas ramybės amžinos.

O aš gyvenimu apdovanota - ramybėj triukšmo rasti negaliu
Nes kartais viskas būna tragiškai tylu.

Gražūs žodžiai, gražios mintys. Man patiko. Lauksiu daugiau eilių :P

Labai gražūs eiliukai, o paskutinysis tiesiog užbūrė (:
lauksiu daugiau.

ačiū labai;***

Ezopas Pranešimų skaičius : 5 Prisijungė : 2011-04-02

Kokie kūrybingi tie žmonės šiais laikais ;D
Nu man gražu :))

* Pranešimų skaičius : 1366 Prisijungė : 2010-07-27 Amžius : 33

Paskutinysis trumpas, bet kabinantis. Tavo mintys vis dar liejasi labai švariai ir gražiai. Skaitant nesusidaro 'aštrių kampų'. Sveikinu. (:

» Kelionės
» Kai kankina liūdnos mintys
» Mintys apie... viską iš eilės
» Mintys mintelės,žodžiai žodeliai.
» Post Scriptum arba Vienkartinės mintys