Post Scriptum arba Vienkartinės mintys

Besileidžiančiai saulei raudonai nudažant dangų, į vienišas kapinaites įžengė jauna, daili moteris. Varteliams sugirgždėjus it neramiai dvasiai ji vesdama savo mažyti, dar penkerių metų neturintį sūnelį ėmė žingsniuoti takeliu.
Apvaliaveidis berniukas nešė baltų lelijų puokštę perrištą pilku
kaspinu. Jiedu lėtai nužingsniavo į patį kapinaičių galą, prie nedidelio
antkapio, šalia kurio pagarbiai nuleidęs galvą stovėjo stambaus stoto
vyras, iš pažiūros panašus į berniuką. Jiems susitikus moteris pagarbiai pažvelgė į vyrą ir nuleidusi galvą paskendo tyloje. Ant kuklaus antkapio buvo iškaltas užrašas: "Žmogus, tėvas, brolis, draugas, mylimasis Aleksandras Linkevičius 1976-2006".
Tyla jų nevargino, kaip tik jungė juos su amžinu atilsiu išėjusiuoju. Moters skruostu nuriedėjo pora skaidrių it krikštolas ašarų. Tai pamatęs vyras lėtai pakėlė savo stambią ranką ir nuo akių kampučių nubraukė moters ašaras.
- Aleksas visada bus su mumis, - tarė jis.
Ji tik linktelėjo galvą ir apkabinusi sūnų nuėjo arčiau antkapio. Berniukas padėjo gėles prie paminklo, o moteris lengvu judesiu pabučiavusi savo delną perbraukė juo per antkapį.
- Tu visada būsi su mumis, - tyliai sušnabždėjo ir paėmusi sūnelį ant rankų ėmė žingsniuoti vartelių link.
Vyras kurį tai laiką dar pastovėjęs šalia kapo taip pat lėtu žingsniu patraukė paskui moterį su vaiku.
Visiems palikus ramybėje kapus, berniukas skvarbiu žvilgsniu pažvelgė į mamą ir kiek padvejojęs paklausė:
- Kodėl tėčio nėra su mumis? - Jo didelės mėlynos akys buvo pilnos
nežinomybės, vaikiško ieškojimo į visiškai nevaikiškus klausimus.
Moteris palinko prie berniuko ir švelniai perbraukė per jo susitaršiusius plaukus.
- Aleksai, tėtis visada yra su mumis. Nesvarbu, kad tu jo
nematai ir nejauti, jis visada yra su tavimi, - švelniai paaiškino
sūnėliui.
Berniukas buvo per mažas suprasti tokius dalykus, tačiau jis
visa savo širdele tikėjo mamos žodžiais, nes ji jam niekada nemeluotu.
- Tai tėtis dabar danguje? - Kiek padvejojęs paklausė jis žvenlgdamas į
rausvą neaprėpiamą dangų.
Moteris taip pat pažvelgė dangun ir palinkusi tyliai sušnabždėjo:
- Taip mielasis, tėtis dabar danguje.

* Pranešimų skaičius : 1366 Prisijungė : 2010-07-27 Amžius : 33

Kažkada jau skaičiau šitą miniatūrą tavo bloge ir turiu pasakyti, jog ji man labai patiko. Visa ta scena su berniuku ir mirtimi... Na, tikrai sukrečianti. Mažiau nei prieš metus mirė pusbrolio žmona ir paliko du sūnus. Vienas dar tik pirmokas. Tad tikrai, tas vaikiškas mirties suvokimas labai skiriasi nuo suaugusio žmogaus. Vaikas supranta, kad kažko nebėra, tačiau negali paaiškinti, kodėl taip yra. Tas ir žavi. Na ką, lauksiu daugiau tavo tekstukų. Šiam kritikos neturiu. (:

Na taip vaikų ir suaugusiųjų pasaulis labai skiriasi. Dažniausiai kaip tik vaikai viską priima lengviau ir supranta viską paprasčiau nei suaugusieji, tai mane ir žavi ((:

Sapnas

Šiandien po daugelio naktų vėl sapnavau keistą sapną. Atrodo, tik užsimerkiau savo akis, o jau matau keistą vaizdą prieš save. Aš buvau paplūdimyje prie
vandenyno, kažkur toli nuo savo gimto krašto. Aplink švietė saulė, lengvas vėjelis judino didžiulius palmių lapus ir besidaužančios vandenyno bangos man tyliai sakė, jog aš namuose.
Staiga tusčias paplūdimys prisipildė žmonių atėjusių palydėti besileidžiančios saulės. Netikėtai mano dėmėsį patraukė keista šviesiaplaukė mergina, o gal
moteris ėjusi paplūdimiu, vandenyno bangos skalavo jos basa kojas, o
plati šypsena atrodė, lyg saulė nusileidus ant jos veido. Vėliau prie jos priėjo vyras spinduliuojantis švelnumu bei meilę, o paskui jį du šviesiaplaukiai vaikai. Jie apkabino savo mamą ir kartu patraukė tolyn papludymiu.
Vaikai, tai buvo berniukas ir mergaitė, krykštavo šokinėdami per bangas ir atrodė, jog ta laiminga tų dviejų žmonių akimirka tęsis amžinai. Staiga mažoji mergaitė paslydo ir parkritusi sušlapo savo baltą suknelę vandenyno bangose. Mama ją greitai pakėlė ant savo rankų ir nusišypsojo raminančia šypsena.
Netikėtai pabudau, idealus sapnas nutrūko. Gulėjau savo lovoje, savo kambaryje rožinėmis sienomis, o už lango pliaupė lietus. Viskas tame sapne atrodė taip tikra ir taip gyva, jog sunku buvo patikėti, kad tai tebuvo sapnas. Atrodė lyg ką tik ten buvau, dar galėjau užuosti vandenyno gaivą, ir viską mačiau pro sapno šydą.
Gulėjau lovoje ir galvojau apie sapną, masčiau keistą jo reikšmę ir supratau, jog sapne mačiau savo pačios ateitį, laimingą be rūpesčių ateitį, su mylimais žmonėmis šalia. Labai norėčiau tikėti, jog tai bus mano laiminga ateitis…

* Pranešimų skaičius : 1366 Prisijungė : 2010-07-27 Amžius : 33

Na, labiau primena dienoraštinį esė nei miniatūrą, tačiau pagirti galima už lengvai dėstomas mintis, mielas scenas ir natūralumą. Jokio šoko faktoriaus, jokio veiksmo, o šit kažkaip kabina, nepaleidžia. (:

Na tai tikrai ne dienoraštis ;DD o dėl žanrų dažnai tokių savo mini tekstu nepriskiriu jokiam žanrui :DD greičiausiai tai tiesiog Brigitos žanras ;DD ačiū

Ezopas Pranešimų skaičius : 3 Prisijungė : 2010-12-31

Pirmas nebuvo mane labai sudominantis tekstas, akis badė kelios klaidos, nors buvo visai gana rišlios mintys, bet nepatiko šioks toks nuobodumas. Jei iš tokio būtum parašius romaną ir išleidžius jį į viešumą, nepirkčiau tokio. Labai atsiprašau už tokią kritiką, bet galėtum geriau.
Antras buvo žymiai geresnis už pirmą, galima net sakyti, jog tobulas, nes labai sudomino ar kitaip, sujaudino. Manau, kad turėtų, juk man tėra tik 12 metų. Viskas pasirodė labai jau šilta, natūralu, prasminga. Tu gali toliau rašyti, nes tu tobulai kuri, tu gerai reiški mintis, nes jos nuostabios, savaip kažką reiškiančios

ačiū už nuomonę, bet pirmą aš negalvoju apie savo kūrybos leidimą, o antrą iš to niekada neparašyčiau romano :)) Nors apskritai aš nemoku rašyti ilgų romanų :))
Malonu, jog patiko antrasis tekstas :))

Žingsniai

Šiandien einant namo tamsia, blausia šviesa apšviesta gatve įsiklausiau į savo žingsnius. Kaukšt, kaukšt, kaukšt skamba, nutrintais batais, apautų kojų spardomas betoninis šaligatvis. Kaukšt vienas ilgesnis, kaukšt vienas trumpesnis kaukštelėjimas. Blausios gatvės žibintu šviesos, automobiliai, šviesoforai, tolumoje atūžiantys traukinys ir mano žingsniai drumsčiantys harmoningą vakaro ramybę. Atrodė, jog kažkas man iš ausų būtų ištraukęs vatą, nes ligi šiol savo žingsniu negirdėjau. Ne, ne, negirdėjau, o nenorėjau jų išgirsti, nes žingsnių garsas man nuolat primena nuolatinį mano judėjima ratu iš taško A į tašką A. Iš nebūties, į nebūtį. Akligatvį. Uždara erdvę be išėjimo.
Kaukšt, einu per gatvę. Kaukšt žvelgiu į šonus. Kairėje gatvė šviečia raudonai. Dešinėje - baltai. O jų viduryje aš tarp balto ir raudono. Kaukšt ar kada nors šios šviesos susilies? Kaukšt, nuaidi praeivio žingsniai. Kaukšt, mes prasilenkiame. Kaukšt jis dingsta naktyje. Kaukšt, dingstu ir aš…

* Pranešimų skaičius : 1366 Prisijungė : 2010-07-27 Amžius : 33

Įdomi miniatūrą. Gražios užslėptos prasmės. Man patiko. :)

Man taip patiko. Labai lengai rašai, išties gera skaityti.
Labiausiai patiko tavo pirmas darbas, tikrai nuostabiai parašytas. šaunuolė.
:)

Labai ačiū už jūsų visų nuomones (:

S&M. Pranešimų skaičius : 1460 Prisijungė : 2011-03-31

Šią pastraipą būtų nuostabų kur nors įtraukti į ilgesnes istorijas. Kaip viena pastraipa ji nesižiūri. Bet kažkur įtraukta ji atrodytų pilnai užbaigta ir derėtų labiau ^^.

Galbūt, dažnai galvoju, kad tokias pastraipas reikėtu kur nors įtraukti, bet vis nerandu kur (:

* Pranešimų skaičius : 619 Prisijungė : 2010-08-24 Amžius : 31

Kaukšt, kaukšt, pareina Geišos vertinimas smile

Jei ištaisysi klaideles, parašysiu devynis. Man patiko labai, jaučiasi vakaro nuotaika, skaitydama girdėjau žingsnius ir mačiau šlapią asfaltą, apšviestą gatvės žibintų (kodėl jie oranžiniai, na kodėėėėėl? ;/ ech...).
Bet pritrūko užbaigtumo, kažko tokio, kas sakytų, "viskas, tekstas baigėsi, dabar malonėk pakomentuoti". lol

Bet visumoje - puikiai. dummy

Jurga - ačiū, kada nors, jei dar kada skirsiu laiko kūrybai. O žibintai oranžiniai, nes bent jau Šiauliuose jie tikrai oranžiniai :D

O čia parašytas eksprontu, visiškai nekoreguotas, pats naujausias tekstas gimęs prieš penkias minutes :D

Saulė tyliai skendo debesyse, raudoniu nudažydama dangų. Tyliais žingsneliais tipenau paupiu. Žolė keistai kuteno mano basas pėdas ir paskutiniai saulės spinduliai žaidė mano plaukuose. Tai buvo gražiausias metų laikas - rugpjūtis. Dievinau tuos nuostabius saulėlydžius ir žvaigždėtas naktis, kai nakvodavome tiesiog pievoje. Priėjau lieptelį, apsemtą pakilusio upės vandens. Lėtai įmerkiau kojas į gaivų vandenį ir bridau vis tolyn, sekdama savo atspindį vandenyje. Mintyse skambėjo žodžiai:
"Aš dar sugrįšiu, vien tam, kad vėl kartu palydėtume saulėlydį."
Bet jis negrįžo. Akyse suspindo ašaros. Negrįžo... Jos lyg krištoliukai ėmė riedėtis mano skruostais ir nosimi žemyn. Viena po kitos vis greityn ir greityn. Jis pasiaukojo už mūsų laisvę, bet nejaugi mirtis gali būti laisvės kaina?... Norėjau garsiai visam pasauliui sušukti: "Tokios laisvės niekam nereikia", bet žodžiai užstrigo gerklėje. Išdrįsau tik pažvelgti į dangų ir pagrūmojusi pirštu pagalvoti: "Taip niekas nežaidžia". Iš plaukų išsiėmiau magnolijos žiedą ir paleidau jį plaukti pasroviui. Jis visada puošdavo mano plaukus gėlių žiedais.
Kitame upės krante pasigirdo šuviai. Jų garsas kaskart perskrosdavo mano širdį ir priversdavo drebėti. "Bet privalau būti stipri" - pagalvojau, pamačiusi atbėgančią mudviejų dukrelę.
-Mamyte, kareiviai apsupo kaimą, - ji verkė iš išgąsčio.
Pakėliau ją ir stipriai prispaudusi sau prie krutinės ėmiau žingsniuoti mūsų slėptuvės link.
- Tėtis stengėsi, kad gyventum kitokiame pasaulyje ir aš taip pat padarysiu viską, kad tai liautsi, - bandžiau raminti dukrą. Dėl jos negalėjau palūžti.
Dar kartą pažvelgiau atgal. Akimirką pamačiau vyrą ir moterį žingsniuojančius paupiu, o šalia jų maža mergaitė, žaidžianti pievoje. Tik akimirką. Užmerkiau akis ir ši nuostabi vizija išnyko. Atmerkusi akis bemačiau tekančią upę ir vėjyje siūbuojančis nendres.
- Už viską būsiu tau dėkinga. Ilsėkis ramybėje, - sušnabždėjau ir išnykau senų ąžuolų šešėlyje.

Herodotas Pranešimų skaičius : 56 Prisijungė : 2011-06-23

taip optimistiška, tada liūdna ir galiausiai graudu. patiko.

ačiū ;)

Svečias

Labai patiko pirmoji miniatiūra. Ji tokia sukrečianti, verčianti susimąstyti. Panašiai buvo, kai buvau mažytė ir mirė mano šuo. Mama atsakė, kad jis vis dar su mumis... skaidydama šį tekstą, vėl tai prisiminiau... cry

Dantė Pranešimų skaičius : 143 Prisijungė : 2012-01-31 Amžius : 26

Labai gyvenimiški, švelnūs tekstukai. Labai labai patiko, kažkuo įtraukė, viskas taip laisvai ir ryškiai praplaukė pro akis. Tikrai paliko įspūdį ;)

Maironis Pranešimų skaičius : 706 Prisijungė : 2012-03-28 Amžius : 25

Subtiliai perteiki mintis ir jausmus. Gražus paskutinis, nes tik jį ir teskaičiau. Sužavėjo. Tu puiki rašytoja!

Kaip senai buvau užklydusi į šią temą. Ačiū už komentarus :)

[You must be registered and logged in to see this image.]

Kaip ir daugybę kartų grįžau ant Gelerto kalno tyliai stebėti naktinį miestą. Aplink zujo žmonės, ramybę surasti čia sunku, tačiau ši vieta tokia ypatinga, jog tai nė kiek nepaveikė to ką jaučiau viduje. Didysis Dunojus ir įstabaus grožio tiltai, istorinė pilis ir naktinės miesto šviesos susiliejo į vieną harmoningą visumą. Prasibroviau pro žmonės ir ilgesingai pažvelgusi į įstabią panoramą prisiminiau, kodėl taip dažnai atsiduriu čia, istoriją, kurios pamiršti niekaip neįmanoma. Pakėliau akis, kad ir kiek kartų čia ateičiau, grožis visada užgniauždavo kvapą.
Mes buvome tik du vaikai, tikintys, kad svajonės nemiršta, kad visas pasaulis telpa ištiestame delne. Pasaulis mums buvo atversta knyga, kurios kiekvienas puslapis buvo taip godžiai perskaitytas. Tada gyvenimą sėmėme rėškučiomis ir gausiai dalijome kitiems. Kas atsitiko dabar? Paklausiau savęs tyliai ir nuleidusi galvą pripažinau, atsakymo nėra. Vienas, du, trys, keturi, penki... Nė nežinau kiek tūkstančių klometrų skiria mus, o kažkada tik nusijuokdavome pagalvoję apie atstumą, pasaulis atrodė per mažas, kad pamestume vienas kitą. Tačiau iš tiesų jis didesnis, nei tada, mums naiviems vaikams atrodė ir kilometrai reiškia daug daugiau, nei tik atstumą.
Pamenu, kai paskutinį vakarą užkopėme čia. Tai buvo stebuklinga rugpjūčio naktis kuomet galėjai stebėti ir miesto šviesas ir žvagždes. Prigludau prie jo ir nusišypsojau. Ar kada dar susitiksim? Bijojau šito klausti, atsakymą žinojau - galbūt. Kelios ašaros nuriedėjo mano skruostu. Nubraukiau jas delnu ir pažvelgiau į žvaigždėtą dangu. Tai pamatęs jis taip pat pakėlė akis dangun.
- Žinok, kad visada tavęs ilgėsiuosi, - tarė jis švelniai delnu perbraukdamas per mano plaukus.
Sukūkčiojau, nes neturėjau žodžių atsakymui, jie paprasčiausiai nevirto garsu. Abu stebeilijome žvaigždes ir nuostabiuosius tiltus. Kiekviena akimirka atrodė ypatinga, daugiau nepasikartosianti niekada.
- Tada, kai jausiesi vieniša ir atrodys, jog nieko nėra šalia tik pakelk akis į viršų ir prisimink mes abu po tuo pačiu žvaiždėtu dangum.
Tuo pačiu žvaigždėtu dangum... Sukūkčiojau, kaip seniai tie žodžiai buvo ištarti ir kaip seniai vis pakeliu galvą aukštyn, bet tai negelbėja. Jau negelbėja. Laikas judėti pirmyn, nes gyvenimas, kaip Dunojaus upė tekanti apačioje niekada nesustoja. Kažkas palieka mūsų gyvenimus, kad užleistu vietą kažkam geresniam. "Sudie, Nuostabusis mieste", pagalvojau pažvelgusi į tiltus, "laikas judėti pirmyn". Paskutinį kartą šyptelėjusi Dunojui ir Budapešto šviesoms iškeliavau, tolyn, kur nuves mane likimas.

» Dabar arba niekada
» Mintys mintelės,žodžiai žodeliai.
» Kai kankina liūdnos mintys
» Tai tik mintys, laukiančios kelionės.
» 2012-06-07 arba,kai pagaliau atsitokėjau,kur nusiritau