Trumputės istorijos...
Šios istorijos mintis yra išgalvota, bet taip pat kažkuo artima… Juk kiekvienas mūsų yra kažką turėjęs, kažką praradęs… Ir manau daugelis norėtų, jog jų istorija baigtusi taip pat kaip šita ar bent taip spėju….
Parašiau ją, kai buvo liūdna prieš kelis mėnesius...
Kai buvau dar visai maža, turėjau tikrą sielos draugą. Su juo galėjau veikti viską, ko troško širdis. Kartu mokėmės vienoje mokykloje, karstėmės po medžius ir šventėm gimtadienius.
Artėjant rudeniui, kai man turėjo sukakti 12 metų, Mindė paklausė, ką norėčiau dovanų. Aš tik nusijuokiau ir atsakiau, kad iš jo man nieko nereikia. Užtenka draugystės, kuria jis man dovanoja būdamas šalia, užtenka to, kad jis yra...
Aš mylėjau jį labiau už viską, bet niekada neišdrįsau to pasakyti ir niekada to nesigailėjau labiau, nei dabar…
Kodėl? Kiekvieną kartą tai prisiminusi pravirkstu, negaliu sulaikyti ašarų tekančiu mano skruostais. Bet jei niekam to nepapasakosiu mirsiu viduje. Nebegaliu kvėpuoti, nebegaliu kalbėti, kai širdis kraujuoja, o sieloje tarsi atsivėrė bedugnė iš kurios ne taip lengva išlįsti…
Mindaugas spalio 15 dieną žadėjo atvežti man dovanų. Sakė, jog tai bus staigmena, kuri man visados jį primins, bet aš jos taip ir negavau…
Laukiau jo visą dieną. Mama uždegė žvakutes ant torto ir jau norėjo prašyti, kad sugalvočiau norą, kai į duris paskambino Mindaugo tėvai.
Jie atrodė baisiai. Motina verkė, o tėvas vos laikėsi ant kojų.
-Ar viskas gerai?- tada paklausė mano mama.
-Ne.. - sukūkčiojo Donata, Mindės mama. - Mūsų berniukas, mūsų berniuko nebėra…
Šie žodžiai iki šiol skamba manyje…Nebėra…nebėra…nebėra… Negaliu jų pamiršti, negaliu ištrinti tos gyvenimo dalies, kurioje buvau tik aš ir jis. Skausmą, kuri tada jaučiau sunku apibūdinti, tiesiog įsivaizduokit tarsi, kas iš jūsų atima širdį, suspardo ir sutrypia tarsi kokį niekalą…
„Tebemyliu tave, Mindaugai… Taip norėčiau tai pasakyti garsiai, atsiprašyti, kad buvau kvaila ir nepasakiau to ankščiau…” - užrašiau tai praėjus metams po jo mirties…
Dabar man jau 16 metų. Tie ketveri prabėgę metai, buvo tai, ko nenoriu prisiminti.
Nekenčiu rudens, nekenčiu savo gimtadienio, nekenčiu gyvenimo, kuris atėmė tave iš manęs.
-Lina su tavim nori pasikalbėti štai tas vaikinas? - parodė draugė į šviesiaplaukį vaikiną.
Žvelgiau į jo mėlynas akis, šypsena, bet nesugebėjau atsakyti tuo pačiu. Jis buvo naujokas, atėjęs prieš kelis metus, niekada nekalbėjau su juo, bet ar aš iš vis su kažkuo kalbėjau? Negaliu prisiminti…
-Kas nutiko? - paklausiau tuo pačiu bejausmiu balsu, lydėjusiu mane visur, kur ėjau.
-Aš tik norėjau paklausti ar norėtum būti mano mergina? - jis atrodė nedrąsus ir liūdnas, kažkas jame man priminė Mindaugą…
-Atleisk, bet aš dar nepasiruošusi. - atsakiau ir nuėjau net nepažvelgusi į jį...
Ir vėl ruduo, ir vėl gimtadienis, ir vėl ta kančia…
Gatvė buvo pilna žmonių, dauguma jų pažinojau visą gyvenimą, bet vis tiek jaučiausi vieniša.
Likus porai žingsnių iki namų sustojau. Pažvelgiau į daugybę lapų, kuriuos tėtis sugriebė šiandien iš ryto.
Nežinau kodėl, bet priėjau prie jos ir pažvelgiau į dangų.
-Mindaugai… - sušnibždėjau tyliai.
-Lina… - kažkas tyliai ištarė mano vardą prie pat manęs. Atsisukau ir nustėrusi pažvelgiau į besišypsantį vaikiną. Jis atrodė lygiai toks pat kaip ankščiau…mano sielos draugas. - Su gimtadieniu…
-Bet juk tu …
-Miręs? Taip, bet tik ne tavo širdyje. Aš visada buvau ir būsiu su tavim… - Mindaugas nusišypsojo, jo balsas buvo švelnus kaip vėjas…
-Aš… - nesugebėjau ištarti nė žodžio, ašaros užgniaužė gerklę.
-Lina, štai mano dovana tau. - jis ištiesė ranką, kurioje gniaužė gražią sidabrinę grandinėlę su širdies formos pakabučiu. - Norėjau padovanoti prieš keturis metus, bet tada atsitiko ta nelaimė…
Ištiesiau ranką į jį ir paėmiau grandinėlę.
Žvelgiau jam į akis vis dar negalėdama patikėti, kai jis stipriai mane apkabino ir ištarė tai, ko mano širdis nenorėjo girdėti. - Turiu eiti, būk laiminga ir…
-Ne, Mindaugai, palauk… - aš išdrįsiu, išdrįsiu, buvo vienintelė mintis. - Aš myliu tave, Mindaugai, - sušukau taip garsiai kaip tik galėjau.
Mindė vėl mane apkabino, stipriai suspaudė savo glėbyje.
-Gyvenk, Lina, nesielvartauk dėl manęs, būk laiminga ir svarbiausia kovok, tu nusipelniai to… - jutau jo rankas dar kelias minutes, kai staiga jos dingo, kaip ir jis pats…
Vėl pravirkau, bet tai buvo paskutinis kartas…
Praėjo mėnesis ir po šio mano gimtadienio. Aš draugauju su tuo vaikinu, kuris tada paprašė būti jo mergina. Papasakojau jam viską apie Mindaugą, parodžiau grandinėlę, kurią gavau… Jis patikėjo manimi… Kartu nuėjom prie mano draugo kapo ir uždegėm žvakutę. Padėjom Mindaugo mėgstamiausių gėlių…
Buvo skaudu gyventi visus šiuos metus, bet taip gera, kai žinai, kad pagaliau išdrįsai pasakyti žodžius, kuriuos bijojai ištarti visą savo gyvenimą, kuriuos vėjas nusinešė ten į dangų, kartu su mano sielos draugu…
rodiklis 
