Šiandien, kaip kasdien, susitikau su Edvardu po pamokų. (jis mano labai geras draugas)
Prie mūsų prisijungė kaimynė Rasa. Trise nuėjome prie buvusios žydų šventyklos, ir pirmą kartą gyvenime, mes įėjome į visų.
Dvelkė keistas kvapas, tie griuvėsiai labai baugino. Nebijojau kokių nors vaiduoklių ir panašiai, bet bijojau bomžų, kurie bent jau buvo čia įsitaisę.
Laiptais užlipome į antrą aukštą, o ten radome du, į kambarį panašius dalykus.
Kaip nekeista, ten mėtėsi drabužiai, seni čiužiniai. Visi kažko išsigandome ir sprukome iš ten. Nėjome namo, ar dar kur nors, pasilikome šalia pastato.
Kas dar labiau mane stebino - Edvardo nuotaika kažko buvo labai gera. Užlipome ant šalimais esančio kalno, atsisėdome ant žolės. Edvardas mane apsikabino. WTF???
Kas jam pasidarė? Jis elgėsi su manim nepaprastai pagarbiai. Ta pagarba nebuvo tokia, kaip gero draugo. Buvo kitokia. Bet, man būtų labai juokinga, jeigu jis man prisipažintų, kad „myli“ mane. Gal jau kur ir minėjau - netikiu meile. Ypač, kai tau vos 14 ar 15.
Akimirką buvau pamaniusi, kad jis bando mane pabučiuoti, tikriausiai, taip ir buvo.
Bet, kaip man reaguot, kai vienas geriausių draugų taip elgiasi? Aišku, būtų blogai, jeigu jis elgtųsi priešingai, bet šiuo atveju man tai labai keista. LOL. Juokinga man. Net nežinau kodėl. Gal būt jis dar labai vaikiškas, gal būt brendimas daro savo, bet man tokių norų nėra, todėl man tai nepriimtina, ypač iš labai gero draugo.
Taigi, prasėdėją ten pora valandų žingsniavome namo šunkeliais, užsukome į parduotuvę ledų, ir nužingsniavome visi namo. O aš taip ir likau užsimąsčiusi.
rodiklis 
