Vis prisimenu ir prisimenu, kaip mirė Jurgitėlė... Kam tas asilas karolis, kuris net nevertas, kad jo vardas būtų rašomas didžiąja raide, Ją nužudė. Jau beveik metai, kaip Jurgita yra angelėlis. O aš vis nesusitaikau, kad žmogus, su kuriuo praleidau šviesiausias gyvenimo dienas, žuvo.
Pamenu, kai per visus šventus, ant Kapelio su Justina buvau... Širdyje kažkas atsivėrė, net fiziškai tai jaučiau. Klūpant ir skęstant ašarose prisiminiau fragmentus iš tų dienų, kai buvome kartu. O paminklą pabučiavus tai, kas atsivėrė, netrukus užsivėrė. Tada užkankinau save klausimais, kodėl Jos vietoje ne aš?
Kaltinu save. Diena iš dienos. Jeigu tą nelemtą dieną būčiau su Ja susitikusi, Ji dar ir šiandien džiugintų mane savo nuoširdžia šypsena.
Paaiškinkit kaip nors, kodėl tai atsitiko mano angelėliui?
rodiklis 
