Be pavadinimo.

Stoviu aš čia ir jaučiu dvelkiantį ir stingdantį šaltį, keliaujantį nuo marmuro. Ir viskas atrodo taip, lyg būtų netikra.
Naktis buvo nerami, o man, vaikui, tai buvo tikrai neįprastas dalykas. Galbūt ta šviečianti lempelė pusseserės kambaryje neleido sudėti bluosto, o gal paprasčiausiai svetima vieta mane baugino. Ilgėjausi namų, nors tai tebuvo viena naktis kitoje vietoje, aš vis tiek ilgėjausi namų.
Atėjus rytui mano nerimas išgaravo. Prisiminiau, kodėl esu čia, pas Laurą. Juk jos gimtadienis ir mūsų laukia kelionė į zoologijos sodą. Bet iki kelionės buvo dar marios laiko, juk viso labo tebuvo maždaug 7 valandos ryto. Aišku, nekantrumas darė savo. Mudvi su Laura išbėgome į lauką, pasisupti. Kadangi buvo gegužės mėnuo, ore tvyrojo alyvų ir obelų žiedų kvapas. Viskas buvo kaip pasakoj! Aišku, vaikiškoje pasakoje. Bėgiojome ir dūkome, nusidaužėme kelius, bet iš mūsų gerklių sklido laimės šūksniai ir mergaitiški cypimai, mums tada niekas nerūpėjo! Laikas slinko greitai ir pusseserės mama šaukė mus pareiti namo, pavalgyti pietų ir persirengti.
Mūsų pietų valgymas ilgai netruko- pora nuryjimų ir lėkštė tuščia. Atrodė, kuo greičiau suvalgysim tai, kas lėkštėje, tuo greičiau nuvažiuosime. Numovėme greitai į kambarį ir persirengusios dar žaidėme pripučiamu kamuoliu. Buvome kaip ant adatų pasodintos. Išgirdau skambutį į laidinį dėdės telefoną ir mane nukrėtė šiurpas. Buvau pratusi, kad mama pakeičia nuomonę ir liepia grįžti namo. Bet aš taip norėjau pamatyti liūtus!.. Kadangi vis dar girdėjau tylų murmėjimą už uždarytų durų, nusiraminau. Gal ne mama? Gal tiesiog dėdei skambina iš darbo? Neilgai trukus, dėdė pabeldė į duris ir liūdnai mane nužvelgęs tarė:
- Niekur nevažiuosime.
Tai daug pykčio tada manyje atsirado! Pamaniau, kad tai tikrai mamos darbas.
Tik tada dėdė tyliai pridūrė, kad Laura negirdėtų:
- Senelis mirė..

Stoviu aš čia ir jaučiu dvelkiantį ir stingdantį šaltį, keliaujantį nuo marmuro. 9 metai praėjo, o Tu, seneli, taip ir nematei, kaip aš ėjau į trečią klasę..

Liūdna, bet gražu.
Tikrai verta dėmesio kūrinukas. Žinoma, yra nenušlifuotų vietų, bet gi gražu!. :)

Teko koncentruotis ties tuo, kad nebūtų per ilgas. Reikėjo 100 žodžių, o čia virš 300. : /
Bet kadangi tai pirma mano rimta novelė, manau, visai neblogas blynas. :> Ačiū už nuomonę!

o, patiko. tik aš taip vaikiškai kvailai jautri šitai temai..

Aš vis atsimenu, kaip prieš klasę skaitant man pačiai balsas užlūžo, kai kurie bendraklasiai irgi susigraudino. Nežinau, nemanau, kad tai kvailas vaikiškas jautrumas. Tiesiog visus mirtis sukrečia skirtingai. Kadangi tai buvo mano vienintelis senelis, su kuriuo bendravau, tai buvo skaudžiausias įvykis.

Aš turėjau taip pat vienintelį senelį, ir jį labai mylėjau. Žinau, kad šitie žodžiai atsibodę - bet aš tave pilnumoj suprantu. Labai skaudu yra netekti artimo žmogaus, su kuriuo praleidi daug laiko arba, nors ir jo daug kartu nepraleidi, o esi labai artimas.
toks savas tekstas. : ) graudus.

Ieva, ačiū, vis tiek. :>