Taigi, šitą neilgą tekstuką aš parašiau prieš metus, gal net dvejus. Bet iki šiol manau, kad jis vienas geriausių. Dėl akimirkos įkvėpimo. Niekuomet jo netaisiau. :}
Ji susigūžusi sėdi kampe, jos skruostais rieda ašaros. Ji viena. Vieniša. Palikta. Jos akyse atsispindi giliai viduje jaučiami jausmai. Baimė. Neviltis. Sielvartas. Pyktis... Šis jausmas nuo šiol jos dalis. Nuo šiol ji nebe ta. Dabar ji kupina pykčio, pagiežos ir neapykantos. Ir kas dėl to kaltas?Jis. Jis ją pakeitė. Jis išėjo iš jos gyvenimo, ją pamiršo, ją paliko. Paliko ją vieną kambaryje... Jis nevertas jos ašarų, bet ji to nežino. Ji ir toliau verkia, o jis pamiršo ją.
Ji susigūžusi sėdi kampe, jos skruostais rieda ašaros. Ji viena. Vieniša. Palikta. Nesvarbi.
Kas nuo jos ašarų pasikeis? Kas? Viena nelaiminga mergina. Viena iš šimtų. Viena iš tūkstančių nelaimingų merginų. Ji niekam nesvarbi, ji niekam nerūpi. Tik viena iš tūkstančių...
Ji susigūžusi sėdi kampe, jos skuostais rieda ašaros. Bet ji jau nebe viena. Šalia jos stovi tamsiaplaukis vaikinas. Jis žiūri į ją, ji žiūri į jį. Ji šypsosi, jis ne. Ji žiūri su viltimi, jis su pykčiu.
- Tu bjauri, - su pagieža sako jis. - Tu man bjauri, - lėtai ir aiškiai kartoja jis.
- Aš nekenčiu tavęs, - galop pasako jis. Šitie žodžiai jai skaudūs. Pernelyg skaudus. Ji jaučia, kad neištvers...
Ji susigūžusi sėdi kampe, jos skruostais rieda ašaros. Ji viena. Vieniša. Palikta. Jis išėjo. Paliko ją. Vėl.
- Mirk, - sušnabžda ji ir išeina paskui jį. Jos delne guli peilis.
- Mirk, - kartoja ji ir pastebi vaikiną. Tyliai prieina prie jo.
- Mirk, - vėl ištaria ji ir glaudžia šaltą peilio geležtę prie jo kaklo. Jis suvirpa, peilis glaudžiasi dar arčiau. Ištrykšta kraujo lašas, sodrios raudonos spalvos. Ji nusišypso ir glaudžia peilį dar arčiau. O jis nedrįsta atsisukti. Jis išsižioja, bet neišleidžia nė garso.
- Tu to nusipelnei, - aukštu balsu sako ji. - Taip.. Nusipelnei, - jos balsas keičiasi. - Nusipelnei.. - kartoja ji susijaudinusi.
- Sudie, - susivaldžiusi ištaria ji. Dabar jos balsas vėl meilus, švelnus, saldus, bet tuo pačiu ir gąsdinantis.
- Sudie, - vien lūpomis ištaria jis ir užsimerkia. Peilis perveria jo kaklą. Kiek nedaug reikia... Vienas tikslus judesys ir gyvybės nebėra. Jo kūnas, jau be gyvybės, garsiai krenta. Jo akys žvelgia kažkur į tolį. Jo žvilgsnis sustingęs, lūpos iškreiptos iš baimės. Jos jau niekada nesišypsos. Niekada netars jai švelnių žodžių, niekada nesakys "myliu".
Ji suvirpa, peilis garsiai dunksteli ant žemės. Ji tik dabar supranta ką padarė. Ji parkrenta šalia jo. Ji glaudžiasi prie jau atšalusio jo kūno. Ji... Jos rūbai permirksta krauju. Bet jai nesvarbu. Niekas jau nebesvarbu... Jis mirė.