naktibaldos eilės

Pilkos ašaros rudenio

Pilkos ašaros rudenio
Sudega, iš tamsos giganto sosto.
Nuskęsta traukiniai,
Jų bėgius vėjas glosto.
Iš mirties, į dugną
Keliasi,
Ir supa mano lizdą.
Pilkos ašaros rudenio,
Jos dega, supasi ir miršta.

Kartais ne rudens?

Šis eilėraštis labai gražus :)

Na, pagal viską gal ir turėtų būti rudens, bet man kažkaip labiau rimuojasi su rudenio. Ačiū Tau labai :)

Sugalvok man ašarą be jausmo

Sugalvok man ašarą be jausmo,
Kad galėčiau be baimės toli eiti.
Ir aušra, kad mano skausmo
Nebijotų žengti tyliai, man į priekį.

Sugalvok man ašarą be jausmo,
Kad tyliai grįžčiau mintimis į dabartį,
Ir, kad sielos paukščiai dar nevėliai grįžtų
Į sugriuvusią, ir juodą savo šalį.

Sugalvok man ašarą be jausmo,
Kad be baimės jausčiau baltą ateitį,
Kad atskridęs juodas, piktas vanagas
Nebaugintų manęs, pasirįžčiau toliau eiti.

Sugalvok man, tu, ar sugalvojai?
Ašarą, kurią nešiočiaus,
Ir daugiau aš neprašyčiau nieko,
Tave tyloj palikčiau.

Įdomu skaityti eiles žmogaus, kuris netiki meile. Na, šiaip ar taip mintys skvarbios, rimtos ir gražiai meniškos. Sėkmės ir toliau!

Neuron, ačiū. Labai labai. Ačiū, kad išvis įdomu. :)
O štai, dar vienas. :)
-
Sukursiu tave žmogų

Aš girdžiu širdies dūžius.
Jie mano.
Imk, ir negalvok, juos
Atiduodu.

Aš kvepiu žmogaus kvapu.
Pajusk jį.
Aš atrasiu tave tylų.
Sugalvok jį.

Atiduosiu tau žmogaus savybes,
Paskui protą.
Imk, ir negalvok, juos
Atiduodu.

Niekas nežinos -
Tu reikalingas.
Ir kokia priklausoma
Aš tau esu.

Sudėjau save visą,
kad pajustum,
koks jausmas
žmogui būt žmogum.

Šitas labai labai gražus eilėraštis. Galbūt netgi vienas geriausių šioje temoje. Gal kiek pasiknebinėjus su taisyklėmis, meniškumu, eilėraščio tradicijomis eilėraštis taptų pirmuoju tobulu dalyku visoje tobulybėje.

Neuron, oho! Labai ačiū!

Rytojau

Mane, vėjau, tu suvelki.
Mano plaukus suveltus,
Kad kvepėčiau pilku rudeniu.
Naktie, akis tu man užmerki,
kad atgimčiau rydiena.

Išsiurbk iš mano kūno sielą,
Kad pamirščiau varganą rytojų.
Ir, kad ašaras kartočiau,
Kai mėnulis plėš man sielą.

Ak, Rytojau, sugražink man sielą.
Noriu tikėt meile, noriu tikėt dievu.
Ak, Rytojau, aš viena, o tu ne vienas.
Pasilik, bet sugrąžink man sielą.
-

P.S Kaip daina man skamba gražiau. Galbūt, per žiemą pavyks įrašyti šį tą iš mano galvelės. Jeigu įdomu, ir jeigu išdrįsiu, būtinai įkelsiu į Merą.

Mane, vėjau, tu suvelki.
Mano plaukus suveltus,
Kad kvepėčiau pilku rudeniu.


Sviestas sviestuotas su tais vėlimais. Suvelki mane ir dar plaukus...

Bet kiti du stulpeliai geri ^^.

Ir kas gi dar daugiau pakomentuos, jei Neuron? :D
Ačiū.

Sielos žmogui

Jei Tu verki, saulele,
Ir aš verkiu.
Man širdelė plyšta,
Su Tavuoju ašaros riksmu.
Jei Tau blogai -
Aš į pasaulio kraštą
dėl Tavęs einu,
Kad sielos šviesą
Vėl prikelčiau.
Kad vėl šypsotųsi ji Tau.
Ir kvėpuočiau Tau,
Kad vėl pajustum,
Tyrą orą, iš oazių
Dangumi neštų.
Tu lyg paukštis,
Kurį saugau
Nuo plėšriausių
Padarų.


Aš laiminga,
Jei Tau gera,
Jei širdelėj Tau ramu.
Saulele, Tavimi aš augu.
Sėju sielą vėl, po visko,
Tarp saulės nešamų laukų.

-

Skiriu savo Sielos žmogui, nuo pikto gelbėjančiai, ir nuostabiausiai draugei Justinai.

Toks nuoširdus, optimistiškas, lengvas ir priverčiantis šypsotis. Gal ir nėra pats geriausias, bet tikrai neblogas! :)

Labai įdomus eilėraštis, net norėtųsi jo pratęsimo ;)

Ačiū. Aš ir iš pradžių taip pagalvojau, bet, jei nesikuria daugiau, manau ir nespausiu iš savęs tų žodžių. Nes reali istorija taip pat kažkokia neužbaigta. :)

Paskutinysis man labai patiko!

Labai ačiū Tau :))

Sesele, prisikelk kaip upių vėjas

Žemė, kaip debesys, naktim nulijus,
Stirnoms primena apie nukapotas kojas,
Kurias verkei, kaip sesė verkia sesės vėliai,
Nors ši pelėdų apsuptam kapelį miega.
Jos rankos, kaip šilkinis sniegas -
Švelnios, šaltos, bet pakilti – nepakyla.
Nors norėtum mirti, kai tik miegas,
Sesuo tavęs neapkabina.
Gal todėl, kad ji karstely ilsis?
O gal sesė vargdienėlė buvus -
Visą naktį sielas virkdė,
O dabar pavargus gulis.

Bet sesele, prisikelk kaip upių vėjas!
Vėl ir vėl, kurį aš atrandu.
Tavo rankas, šilku nusėtas
Brolis neša link kapų…

-

Šis labai daug išverktas ir išgyventas. Nežinau, kokia bus Jūsų nuomonė apie jį, todėl dar labiau laukiu komentarų ir kritikos.

Bevalė siela

Verk taip, kad išsilietų upės
per kraštus stogų beglobių,
ir negrįžtų juodi dūmai į namus.
Gal tavo ašaros bespalvių tonų
Išgelbės, bet prakeiks savus.
Bet žmogus prie debesų sakys tau ačiū,
o tuo pačiu ir prakeiksmą raudos,
Bet jis žinos, kad rojaus durys plačios,
nors devyni randai neteiks naudos.
O tie randai suteptoj sieloj
Vys iš rojaus pragaran.
Nors dievu netiki, rytojum,
Bet melsti - meldžia dovanos.
„O kas geriau?“ - pats sau kartoja.
„Degti kraujo mėlynoj vagoj,
ar pasikliauti atgaila, ar rojum?
Gal debesies dulke patapt?“
Bet žmogus - bevalė siela.
Bijo stotis dievui prieš akis.
Meta viską, ir kaip guolin
Beldžias velniui į duris.

Apie seselę - graudokas. Turbūt asmeniškas, todėl net ir kabinėtis nesinori. Kai kurių simbolių prasmių neperkandu, tad galbūt tikrai tik tau pačiai suprasti ir išjausti visą prasmę. Tačiau jis graudžiai gražus. :)

Naujausias - įdomus. Galbūt per daug "bet". Man tik klausimas iškilo, kuo valios neturėjimas yra susijęs su baime stoti dievui prieš akis? ;)

Ačiū.
O kuo valios neturėjimas susijęs su baime stoti dievui prieš akis? Sunku atsakyti į šį klausimą. Galbūt niekuo. Bet tada, kai rašiau, aš išrašiau viską, kas susikaupę buvo. Gal rimtai, ne į temą čia. Bet taip gavosi.
-

Niekur

Traukiu save į visas aštuoniolika pusių,
Bet dulkelė esu - ir kūne, ir sieloj jėgos neturiu.
Lyg riešuto skiautėj - viena. Niekas ten neįeina.
O kartais pati į save kelio rast negaliu.
Esu niekur - lyg paklydusi siela.
Taip, esu niekur. Aš niekur esu.
Net savyje nerandu aš sau vietos.
Net savyje baust savęs negaliu.

Nei kaltės, nei sarmatos, nei gėdos
Nejaučiu penkias dienas iš eilės.
Bet ateinančios mėnesio dienos
Grauš mane be jokios išimties.
Lyg ant juodo perkūno sudėtos -
Tiek kaltės, tiek sarmatos, tiek gėdos!
Gal į pašto dėžutę, o gal bels į duris.
Sekundės skausmingos ir lėtos
Mano sielą kankins vėl ir vėl.
Nejučiom aš sugrįšiu į niekur,
Nejučiom užblokuosiu mintis.

Dangiška agonija
sunaikina gyvybės jausmą.
Mirtis atstoja ją.
Nakties euforija
įsiskverbia po oda
ir dingsta kraujyje.
Paskutinis atodūsis
paskęsta pasaulio vienišam sapne.
Merdėjimai kartojasi.
Išplėš žodžius būtybių gerklėse.
Akys raudojasi.
Jos bijo užgęsti tyloje.
Mintis žalojasi.
Suduš skausmingame laike.

Paskutinė akimirka
mirtingoj būtyje
iš lėto miršta.
Daili sekundė
paskendusi laike
gyvuot pamiršta.

Išsivaduos akys,
Išsivaduos lūpos,
Išsivaduos pirštai.

rudenėja
merdi,
gulas dangun
žolė.

verkia,
rauda lietus.
kodėl?

šoka,
sukasi lapai.
tylėk.

Čirkiančiu triračio judėjimu
išlydžiu paskutinius šių metų žiogus.
Artėjančiu šalčio virpėjiu
uodžiu rugsėjo pramintus takus.
Kiek daug nepamačiau,
nes suvirpėjau
glostydama sidabro
vilkus,
kiek daug neišgirdau,
nes pavydėjau
saulei beribio dangaus.
Audžiu mintis
rugsėui įžengus,
kad apankytų lietus.

Žiogo širdis
mane pakerėjo,
kol neprakiuro dangus.
Dabar aš dėkinga
sekundei didingai,
kad neapleido žmogaus.
Aš sugražinsiu jai vakarą ilgą
prie žvakių šviesos.
Ir lietaus.