Moniccutia kuria eiles

Rašau eiles ne taip jau ir seniai- bene metus, nors visad kartojau, kad eilėraščiai ne man. Bet kai ateina įkvėpimas, gilų gilų vidurnaktį, pieštukas rankoj pats prašyte prašo, kad parašyčiau eilėraštį. :>

Ovalus

Jiems visa tai tik nulis, o man juk daug ką reiškė!

Panirti į kietą žiemos miegą, pamirštant viską- dabar jau tik svajonė.

Laukiant savos valandos pamilau įtikėti į skausmą.

Gali net neprašyti, juk sakiau- už tėvynę nieku gyvu aš nežūsiu,

Bet gali būt, kad liečiau tavo nuotrauką vien tam, kad buvo gera mylėti.

Dabar jau nebeklausk, kas buvo,

Radijas ims į savo širdį tavo dainą dar ir dar.

Spengs ausyse gėlės, akyse raibuliuos atšalusia kava.

Nusišypsok gal kartą paskutinį,

Šią naktį aš dar čia, rytoj- jau ten.

Neperjunk tos radijo stoties,

Nejudink laiko.

Balandžiui reikia meilės, šilumos.

O galvoje skambės tik nulis, nulis, nulis.

Jau be manęs jis bus.

Deja.

Man jis patiko, nors jo esmės kol kas dar nepagavau. Bet žodžius dėlioji labai dailiai, turi įdomių minčių. Šaunu. :)

Ačiū labai!


Ateities puslapiams


Po mėnesio kito gal mano gyvenimą

Vartysi knygos puslapiuose.

Ieškosi mint vinetu, pamėgsi gaivią arbatą.

Susitiksim prie aikštės palesint balandžių.

Jei Tau likimas skyrė angelą globėją,

Prašysiu vestis jį kartu lyg užtarėją.

Sakei, gyventi reikia mojuojant saulei.

O liko tik suskaičiuoti minutes,

Ir daug tikėtis, nepailsti laukti.

Ar grįšęs iš Maroko pavaišinsi cigaru?

Lig mūsų finišo - viena viltis.

Ir skambesių bekraštės eilės - galva jau svaigsta.

Jei pasiklysime - ieškok manęs knygyne.

Dėkoju, Gabija!

Odė savaitei


Ploju šiai savaitei

Septynioms ryškioms natoms

Kad mokėjo saugot džiaugsmą

Ir poilsio vakarą tokį vienintelį.

Nuo pirmadienio ligi sekmadienio-

Miestas ir kava,

Gyvenimas, kartojai, gyvenimas.

O kiek dar patirsim, drauge?

Sakiau, kad verksiu, kai tai baigsis.

Bum-bum-bum, galva jau svaigo, bet dievinau ten būti.

Po to tyla atrodė tarytum spengianti, tuščia, kažkur paklydus...

O dar ta šypsena! Gaivu.

Nušvito tie namai.

Žinai, jeigu nenori, nebebūk šalia,

Vien ta mintis, kad tu buvai, juk šildys ir galbūt globos.

Atidaviau jau viską, o ar daug gavau?

Septynių natų g-moll, savaitę tokią tobulai spalvotą.

Ir dar daug visko, kas nepasakyta, ištylėta.

Visko, kas dar guos.

Man tavo kūryba labai patinka. Sakau atvirai. Kiekvienas eilėraštis išgyventas. Super.

Migle// ačiū, labai labai ačiū!!!

o čia toks kiek neįprastas gal šiek tiek:

Besišypsant vakarui auksiniam

Kartosiu dar kokį šimtą kartu „AČIŪ“
Ir sutrikusi šypsosiuos.
Nes dar niekada nebuvau tokia laiminga,
Nedainavau dar niekad šiaip sau ir nerinkau žvaigždžių.
Tik šukuojat tau plaukus vis norėsis paklausti-
Kaip elgeis, kai tavimi žavėjos dešimtys, šimtai?
Nes vis dažniau girdėti „Dievinu tave“
Jau tapo it malda prieš miegą,
O verkti iš laimės noriu ir dabar.
Kai aitvarui pakilus pamėgau savo darbą,
Išmokau šypsotis rytmečiui
Ir kelią savo atradau,
Tada, tada aš dovanų gavau tą jausmą-
Tikėjimą kitų manim.
Pasistiebus bandysiu pasiekti.
Ir suprasiu, kad viskas, o viskas gerai.

Pozityvas. Labai mielas. Patiko. :)

Perskaičiau visus ir labai patiko!

Migle/ ačiū! Pozityvius eiėraščius man kažkodėl kur kas sunkiau kurti nei negatyvius. Kažkur teko skaityti, kad skausmą lengviau aprašyti nei džiaugsmą. Bet stengiuosi kovoti su tuo 'sunkumu' ir kuo daugiau kurti pozityvo. :)

Goda/dėkoju, labai labai!

Kornelija/ oo, ačiū! O dar maniau, kad tik man vienai taip būna, jog perskaičius kokį kūrinuką, nerandu žodžių jam apibūdinti. :)


O čia vienas iš naujesnių eilėraščių. Ne toks pozityvus kaip ankstesnis, bet reikalingi ir tokie. :)


iksas

Norėtųs išsakyti, bet žodžių nebėra.
Išjausti taip kiekvieną kartą ir būti atvirai it jūrai-
Nesugebėčiau net baigusi penkias gimnazijas.
Išrėkčiau, tik nebeturiu jau ką.
Ir net manoji Unė šiandien verkia-
Išeiti šitaip ir palikti net Barmalėįjus negalėtų.
O tu sakysi, it viešąją kalbą kartosi-
Nuo šiandien čia ne tik griūk, bet ir kelkis.
O nuo to, kad nebepajėgiu suspėti į laiką,
Gyvenimas minutėmis trumpėja.
Tarytum traukčiau nuorūkas, pamirkytas karčiam nuode.
Žinau, kad gyvensi kaip norėsi,
o aš jau imu įtikėt, kad žiūrovo rolė-
Mano lygties žinomasis.
Jei rasi tuos žodžius- surink.
Man kaip gyvybė reikalingas tas nežinomasis.

Citata :

"Ploju šiai savaitei
Septynioms ryškioms natoms
Kad mokėjo saugot džiaugsmą
Ir poilsio vakarą tokį vienintelį."

"Bum-bum-bum, galva jau svaigo, bet dievinau ten būti."

"Septynių natų g-moll, savaitę tokią tobulai spalvotą.
Ir dar daug visko, kas nepasakyta, ištylėta.
Visko, kas dar guos."

Šitas eilėraštis patiko ne visas, bet būtent šios eilutės sužavėjo.
Patinka tavo eilės, norėčiau paskaityti daugiau. :)

P.s.: moteris - pagrindinis nežinomasis vyro gyvenime, tačiau lygtyje ne tik vyro skaičių, bet ir moters klaustukų reikia. :)))

Paskutinysis įdomus. Man patinka tavo eilės. Ne šabloniškos. :]

Labai patiko tavo eilėraščiai. Pozityvūs tokie, skaitydama įsijaučiau :)

Jurga// dėkoju! Įkelsiu kada daugiau eilėraščių, o apie moters klaustukus- pritariu, kd jie reikalingi ir gal jei nebūtų jos klaustukų, nebūtų ir jo skaičių. :)

Migle//ačiū! Stengiuosi atrasti ir išlaikyti savitą stilių, nes, manau, kiekvienas kūrėjas jį turi turėti. :)

Varlyte// laaabai labai ačiū. : )

Jei

Pamėgti vyną vardan teatro
Ir net per miegus būti reikalingai.
Galėtų šitaip ir bėgti tas gyvenimas,
Tik kartais dunksteli- o jeigu tu jiems niekas?
Tada dėkoju, kad buvome kartu,
Kai saulė leidosi ir kilo.
Net kai atrodo- buvo ir nebus,
Esu dėkinga širdimi.
Ir jei rytojaus dienai nepakilus,
Jūs būsit viskas be vyno ir nakties bemiegės,
Aš nieko, nieko šiam pasauly neprašysiu.

Vietomis kliuvo, nes galbūt per daug žodžių vienoj eilutėj, tačiau jei žiūrėti į išsakytas mintis, tai gražu. :)

Taaip, žinau, kad kiekvienoj eilutėj turėtų būti tam tikras skiemenų, žodžių skaičius, bet kadangi dar tik mokausi rašyti eilėraščius, tai dar leidžiu sau laužyti taisykles ir kurti taip, kaip norisi. Vėliau, kai jau būsiu pramokus, stengsiuosi labiau laikytis taisyklių. Ačiū! :)

Aš irgi nepaisau tų taisyklių, net nežinau, kiek skiemenų turi būti, tiesiog žiūriu, kaip gražiau skamba, tad nieko tokio tikrai. :)

Meda, tavo eilėraščiai puikūs! Pamenu, kažkada vieną skaičiau, bet tada taip neįsigilinau, o dabar tokiom prasmėmis man jie dvelkia. Tikrai, skaitau kiekvieną eilutę ir matos, kad išgyventa, būta, kurta...Laukiu daugiau ((:

Migle// aš irgi, galima sakyti, kuriu pagal skambėjimą. :)

Ditė// ačiū, juose tikrai kiekvienas žodis yra išgyventas ir išjaustas. :) p.s. Ar tik ne Živilė vardu būsi?

Būtent :D

Štai kodėl vakar skaitydama čia tavo pranešimus, pagalvojau 'hmm, taip Živilė pasakytų" :D