Moniccutia kuria eiles

Citata :

Ir jei rytojaus dienai nepakilus,
Jūs būsit viskas be vyno ir nakties bemiegės,
Aš nieko, nieko šiam pasauly neprašysiu.

Na gi šauniai. Labai šauniai.
Žinau, kad poetų spausti negalima, bet... Kada bus daugiau? :)))

Ačiūūū, ačiū. :)
o dėl daugiau- nežinau, kas man darosi šią vasarą, bet užtiko kūrybinė krizė. Tesukūriau tik vieną eilėraštį, bet ir tą tokį, mano akimis žiūrint, banaloką, neišjaustą. bet gal įkelsiu jį kada.
O kai atsigausiu ir vėl pradėsiu kurti, pažadu- įkelsiu daug naujienų. :)

Kaistant vandeniui žaliai arbatai

Kai gersiu žalią arbatą,

Sakysi- pabaiga.

Nei meluot, kvėpuot Tavim,

Net atsiduoti- nemokėjau.

Sudužę kavos puodeliai,

Laisvas kritimas- į tamsą?

Turbūt todėl dar šalta,

Nors sniegai nutirpo.

Dvylika taurių sunkiai minutei

Ir ranka karšta ant mano veido.

Nėriniai obuolių rugpjūty-

Saugojau, tausojau visą naktį.

Nesakyk, kad pavargai,

Jog nusilpai dar nesakyk.

Galerijoj paskirsiu Tau paveikslą,

Tik- nesirk.

Sukursiu odę net ir Dangui,

Dar truputį nakties paliko.

ir vėl gurkšnosiu žaliuojančią arbatą,

Nes tai, gyvenime, dar tik pradžia.

Dar tik.



(M.Petrikaitė)

2011-08-13

Toks lengvai skraidantis. Man labai patiko. :)

Gabija// chi, malonu girdėti, kad mano eiliukai turi sparniukus! Ačiū.:)


mūzos trys it paukščiai

Sakė, reikia mokėti paleisti.

Dar prisijaukinti- it katę ar liūtą.

Sudaužius puodelį- atsiprašyti

Ir nesupykti net jei skaudžiai žeidžia.

Po to visi sueis išvien

Palikę viską- darganas, skausmus.

O mūsos trys, atrodo,

Guodžia, šildo

Ir retkarčiais šypteli slapčia.

Tik kartais norisi patarti

Praeiviui nuliūdusiam, šaltam

"Nueik į teatrą ir įkvėpk"

O paryčiais katė nebyliai klaus

Ar kuriu, nes reikia.

Prisijaukinau, paleisiu-

Ar sugrįš it paukščiai?

O kitą dieną sau šypsosiuos-

Už įkvėpimą ačiū.

Ir- į laisvę?

Gražutis!

Atėjau vieną gaivų vakarą čia ir tarstelėjo mintis „Įkelk gi dar eiliukų“, neliko mintis neišgirsta, keliu. ;)

Nuo naujausių iki senesnių, dauguma net be pavadinimų. 

Sugauti žvilgsnį vidur mizanscenos-
Pagalvoji - 
O jei jie kautųs dėl tų manų akių?
Vaikščioja pirmyn-atgal, o kam tai?
Kam bežadis ritmas centre mimozos?
Distancija - augs, jei apie save kalbėsi kaip apie juos
Ir šitaip ratais trauksi skersvėjo lankus
Kepurę tik numesk - 
Čia juk tautos tragedija
Ir į kapaduobę įmesk saujelę žemės - 
Šoa čia būta?
Tu tik sveik. 
Kai pasveiksi, vėl rašyk. 
Jie gali būti be žodžių, 
Mes - ne.
Rašyk ir niekas nesvarbu - 
Būta tik čia, dabar, 
Po to tiktai tyla. 
Tu patinki man.
Sveik. 
Rašyk. 






*
Niekas čia nekinta per metus,
Tik kava pakvepinti laukai
Vietoj kakavos. 
Ir raukšlių daugiau - 
Iš nerimo, liūdesio, meilės?
Scena čia praminta
Talentingų ir ne tiek - 
Laukai ir girios.
Nei peruko čia, nei grimo - 
Neprireiks. 
Čia skyniau čiobrelius prieš daugel metų,
O čia - tik aš ir dviratis anoj vaikystėj.
Jei susitikę būtume tada,
Nepatikėčiau, kad tu - tai aš,
Nueičiau svetimu keliu, 
Tave palikčiau - 
Savoj vaikystėj. 









*
Saulės kvadrate jaučiuosi saugiai - 
Tau gerai.
Po to - 
Jūra, smėlis, viltis?
Vėjo ir kopų tvaikas, 
Persmelktas levandų.
Duok man bent truputį to,
Ką tu turi.
Neviltis?
Per daug viltingai gyventa buvo
Ir skrieta per greitai su laiku.
Akimirkos - būtis, žodis ir jauki tyla. 
Iš kur išmokai taip įkvėpti?
Jeigu gali, apsigyvenk manam sapne, 
Sceninės meistrystės įkvėpėjau!
Neliko nieko - 
Nieko ir nereikia.
Tik būties, tylos, trumpučio skrydžio
Ir sparnų - 
Tegul apglėbia...
Nusiprauski širdį jūra, smėliu ir medžiu - 
Per daug norėjome
Ir gyvenome per daug. 
Saulės glamonės - 
Mes saugūs šiame kvadrate. 







*
Kad ir į Lhasą.
Gal į Rygą, Tibetą ar Berlyną.
Tik - ne čia.
Kur snaigės baras pažodžiui
Ir lyti nustoja tik kai nebeskauda.
Už mano vienatvę - 
Į tavo tylą - 
Pažadėjus galėčiau nustoti gyti.
Čia daug veidų,
O jie visi tik kaukės - 
Be akių, be lūpų, be vilčių.
Užsidenki pavėjui ausis
Nuo blogo rūko tylai...
Jie kartojo, kad yra tik žmonės, 
O man jie buvo lėlės - 
Be jausmų ir sąžinės, 
Tik sūrelis rankoj.
Tai kur dėsi paryžietišką ilgesį?
Į kišenę, tylą,
Į širdį, į žmones.
O po to - kad ir į Lhasą.
Rygą ar Berlyną.







*
Daugel ryžto,
Įkvėpimo ir dar noro,
Kad pavyktų raudonai nutaškyti vakarus.
Gracijos, iškalbingumo,
Stiprybės ir orumo,
Fantazijos it vaiko,
Valios lyg suaugus-
Visi jie man,
Visiems jiems aš.
Įkvėpti šilumos į jauną širdį,
Kad išeitų milimetru paaugę.
Daug dirbti nepavargus
Ir verkti tik iš laimės.
Vėliau kvapas kavos primins,
Kaip skubėjai gyventi,
Nesvarbu, kad viskas eina eina eina.
Ratu.
Gėlių saujelę gauti,
Priimt kaip dovaną „Tu įkvepi“
Ir šokoladu karčiu vaišintis-
Už jėgas ir pakirstą sveikatą.
Ir gyventi šitaip, taip gyventi,
Kol suprasi, ką kalba.
Kol išgirsi plakimą.
Širdies.





*
O jeigu reikėtų, ar galėtum
Dviem užtrauktukais paslėpti save nuo pasaulio?
Tikėjimas į niekur, bet ne už nieką
Ir tylus niūniavimas į taktą -
Nesidalinčiau, betgi šitaip noris...
Sprogimai apmąstyti tylai,
Pilnatvė tik tam, kad tuštuma nekeltų abejonių.
Viskas derėjo, dera ir derės,
Pasaka mano, neužverk tų durų niekados...
Neviltie, sušuksiu ačiū, kai ateis viltis
Ir nusiprausiu veidą smeliu.
Vartai ten ir šen -
Jie man buvo milžinai, tokie tikri ir dideli!
Nesulaikysiu ašaros supratus,
Kiek jie daug atidavė tam, kad būtų šitokie ir šičia.
Viskas įdomu ir kankintis verta -
Scena tai būtų ar eilėraštis.
Atrodo menkniekis, o šitaip guodžia!
Sūpynės ir graži malda,
Nugairintu vėju iki užtemimo -
Būsiu.
Jei ir reikėtų,
Negalėčiau savęs nuo pasaulio paslėpti dviem užtrauktukais.







*
Kai diena išeina, 
Truputį visko gaila - 
Dūmo, rytmečio, tylos, 
Pavasario muziejuj.
Apglėbsi sparnais - 
Sausiui kvėpuoti taps lengviau.
O ramybė - brangiausia, ką turėjau,
Už tavo ir mano laisvę.
Jeigu pavargsi, pailsi - 
Padėki galvą ant manų pečių.
Aš - tavo Rusija!
Su jūrom, upėmis, maldom - 
Jiems melstis reikia, 
O mums tiktai tikėti stebuklu.
Prancūzija, bučiuoju tave už viską!-
Gervuogėmis persunktą rytą, 
Tyrą žolės ir asfalto tvaiką!
Nenoriu dalytis tavimi, 
O tenka...
Kai Naujųjų naktį kelsi tostą už bepročius, 
Nepamiršk tap jųjų paminėti ir manęs!
Brendį mes gersim per pusę per pusę,
Lig rytojaus ryto atsigersime nakties.
Ir bus truputį gaila
Visko, kas išeina.
Kas nebegrįš.







*
Laimė.
Kai jauties pavargęs iki nugriuvimo,
O akys dega meile.
Žiburėliai du.
Norėčiau nebebūti čia,
Išeit, sparnus pakelti!
Bet kaip man tai palikti, 
Jei esu laiminga šičia būdama?!
Bohemos vėjais tik kvėpuoti
Ir būti, nes kitaip nebepajėgtum,
Išeit į auštantį miestą
Ir mylėti, kad šią naktį gyvenai.
Ryte tik daug šypsosies
Už tai, kuo buvom
Ir tyliai padėkosi - 
Yra dėl ko gyventi ir pavargti.
O jei tavęs paklausčiau, sakyki - 
Rinktumeis tu laimę ar sparnus?







*
Dar šiek tiek.
Pasiryžimo, nevilties, sapnų, 
Abejonių ir gyvenimo.
Po viso šito - 
Kad ir juoda vietoj balto.
Dar šiek tiek.
Bet tu neleisi.
Išeiti.
Net ir po darganų, trenksmų.
Sustoti liepsi šitam darbų rate,
Nutrauksi tylą šiltu šypsniu.
Ir man kvėpuoti taps lengviau.
Laiko nėra - 
Lako kiek nori,
O mes gyvensim su juoku, sparnais.
Ir balos kalbėsis su mumis.
Jei ir tau atrodys - pavargai, 
Patarsiu - 
Dar šiek tiek.







*
Lietus miegos, 
O tu sakysi, kad esu laiminga.
Dar tyliai pridursi, 
Kad dėl to mane gerbi.
Gal jie pamiršo būt laimingi?
O gal tik nenorėjo?
Tie visi. 
Kurie nedrįsta pripažinti - 
Jie trapūs, nelaimingi, pasmerkti. 
Išdrįsę iškeisti laimę į banknotus,
Kas jiems šitaip leido?
Sąžinė, delnai, gyvenimas...
O jūs?
Laimingi?
Grįžkit ten, kur norisi
Ir nepaleiskit niekados - 
Tegul jie sako, ką nori, 
Išsilieja jūrai - 
Jūsų čia gyvenimas, ne jų!
Ir tada, kai saulė juoksis į pasaulį, 
Lietus miegos, 
O jums kartos, kad atrodote laimingi - 
Linkiu tokiais ir būti.







*
Arbata persismelkusi virtuvė,
Kalbos ligi ryto - 
Tavose akyse smalsumas, 
O manose - tik noras būti suprastai. 
Scenos, kadrai, kūrybos naktys - 
Su tavimi kad ir šimtmetį tapyti tylą.
O prabudus vėjui - 
Truks miego, bet užteks jėgų. 
Iš kur tiek meilės?
Orui, spalvai, nepasakytiems žodžiams...
Žinai, galbūt rytoj manęs jau nebebus,
O galbūt tu išeisi...-
Kūrybai, vilčiai, rytui.
Pabūk prie seno beržo kelmu,
Kai nebus, kur atsisėsti
Ir jūra ošk,
Kai bus truputį neramu.
Aš būsiu būsiu būsiu -
Jei ne čia, tai bent toje virtuvėje.
Kur ir dabar dar kaista arbata.







*
Liūdnokai krenta lapai - 
Varganai gyventa.
Į medį tris kartus -
Už bausmę, kartų vyną.
Išeini, kai reikia - 
Sąžinei, nerimui, balsui.
Stebėsis daugelis gyvenimu - 
Lig dugno, mielasis, lig dugno.
Vieni nepasisveikinę nueis,
Kiti - tik guosis tylomis už dabartį nebylią.
Atnešk karčios kavos, plonų cigarų - 
Ateičiai, ateičiai - 
Aš viską jai paliksiu, nieko nepaliesiu. 
Kaukes tik numesk - 
Nepritinka būt dabar laimingu.
Išeisiu į rugsėjį - 
Su viltimi ir skauduliu - 
Būk mielas,
Atnešk man naują pradžią, tik be pabaigos.











*
„Norėčiau, kad tai, kas vyksta dabar, tebūtų sapnas“-
Ištarė ir to užteko.
Įsiskverbė gilyn, apsigyveno, 
Šluotkočiais sulaužė tylą.
Kartais norėčiau, kad manam veide
Nebūtų parašyta, jog esu stipri - 
Gvildent saulėgrąžų be skausmo
Įtariu, nebepajėgčiau.
Gyvenimas stūgaus dar lyg uostas,
Išversiu, neištversiu, išversiu - 
Ramunėlė šįkart palanki.
O kas toliau?
Noriu matyti ateitį it knygą, 
Niekad neverkti viešumoj,
Matyt, kaip auga svetimi - savi vaikai,
Priglausti nėščią katę namuose. 
Nežinau iš kur semies stiprybės,
Kas išmokė laikytis mus išvien?
Kiekviename iš mūsų - liūtas, 
Su karčiais, iltimis, nagais - 
Priešintis, kovoti, ginti(s).
Tai kas, kad drugeliai trupa
Ir Siamo dvyniai būna atskirti,
Nesvarbu, kad šalta ir nėra rankų, kurios apkabintų - 
Visi laikomės dar stiprūs.
Laikysimės, tikiu, ilgai - 
Iki Apokalipsės negandų, o gal cunamio širdyse?
Nebesvarbu iki kada, 
Svarbu tik kaip.