Būsimosios profesijos

Mano draugė baigė molekulinę biologiją. Dirba laboratorijoj, bet ne tiesiogiai su tuo, ką baigė, o su dokumentais, galima sakyti "sekretorka". Tai jeigu tikrai planuoji kažką su laboratorijom, darbo daugiau užsieny būtų nei Lietuvoj. Lietuvoje yra tik dvi normalios firmos su normaliom laboratorijom. Galbūt kiek užvedžiau ant kelio. Nežinau, skamba pesimistiškai, bet toks gyvenimas. (:

šiuo metu, ir jau gan ilgu metu, nenoriu iš vis turėti jokios profesijos, baigt mokyklą ir... ką žinau. įsirengt taborą. platint padangas

big bad wolf rašo:

Mano draugė baigė molekulinę biologiją. Dirba laboratorijoj, bet ne tiesiogiai su tuo, ką baigė, o su dokumentais, galima sakyti "sekretorka". Tai jeigu tikrai planuoji kažką su laboratorijom, darbo daugiau užsieny būtų nei Lietuvoj. Lietuvoje yra tik dvi normalios firmos su normaliom laboratorijom. Galbūt kiek užvedžiau ant kelio. Nežinau, skamba pesimistiškai, bet toks gyvenimas. (:

Mano mama baigė molekulinę biologiją, ko gero daugiau nei trisdešimt metų dirba medicinos biologe miesto ligoninėj. Niekada gyvenime negirdėjau, kad ji skųstusi pasirinkusi blogą darbą. Dažnai pasako, kad molekulinės biologijos reikšmė dabartiniame gyvenime tik didės, nes dabar kuo toliau tuo greičiau atsiranda naujų šios srities žinių ir pan. ir reikia kvalifikuotų darbuotojų. Jau kas kas bet pačia plačiausia prasme medicina yra tokia tvirta darbo sritis, kad net ir Lietuvoj dėl įsidarbinimo neturėtų skaudėti galvos. Gaila, kad pati jos nesirinksiu...

Matai, tavo mama gi ne ką tik iškepta studentė. O dabar šių laikų realijos tokios, kad niekas "tiesiai iš universiteto" imti nenori. Aš nė kiek nesiginčiju, jog molekulinė biologija yra svarbus mokslas. Tai tikrai įdomi ir svarbi, o ateityje, kaip pati sakei, dar ir svarbesnė būsianti, specialybė ir ateities profesija. Juk į tai įeina ir darbas su vėžio ląstelėmis, ieškant vaistų ir kiti svarbūs dalykai. Aš tiesiog pakomentavau, su kokia situacija gali susidurti studentas, ką tik tai baigęs. Tiesa, jei stojama po to į magistrą ir iš karto pasirenkama tarkim koks Termofischer Scientific, kaip praktikos vieta (nors, tiesa, nedaug ten priima), tai ateitis šviesi. Darbo daug tokiose specialybėse ir pastangų tikrai reikia. :)

Viskas gerai. Aš tiesiog išsigandau, kad net ir šitoj srity žmogui į užsienį siūlai važiuot ;D Tai tiesiai po universiteto tarkim jeigu kalbam apie molekulinę biologiją niekas ir neįdarbina kaip biologės. Galbūt tavo draugė, kuri dabar dirba su dokumentais ir dirbs kurį laiką su jais, bet po to ten įsitvirtinus, per tam tikrus kursus ir pan. prasimušus pasieks tai, kur ji pagal savo universitetinį baigimą ir turėtų būti. Čia jau šanso reikalas seka... Mano mama irgi iš pradžių dirbo paprasčiausia felčere...

Kita bėda yra su įstojimu į universitetus tokiose srityse. Kiek aš girdžiu gandų, į mediciną įstoja tik tikri šimtukininkai taip sakant, o dauguma kitų - pažįstamų pažįstami ir dar su nemenkais kyšiais... Kita vertus, sako ir kad į mediciną nestoja tiek daug, kiek turėtų/galėtų, tad konkurencija lyg ir neturėtų būti tokia didelė...

Medicina yra medicina. Pažįstu žmonių, kurie ir nebūdami šimtukininkais ten įstojo ir be jokių kyšių. Dėl molekulinės biologijos, tai taipogi nereikia turėti šimtukų. Čia nuraminu, taip sakant. :) Tačiau reikia mėgti biologiją, tikrai tikrai ją mėgti, nes bus sunku išsilaikyti. Kaip ir bet kurioje kitoje specialybėje, nes žinau pagal save ir kitų išpažintis - pirmą semestrą visuomet aplanko abejonės ar ten įstojai, ar tikrai "paveši" ir pan, nes reikia laiko, norint prisitaikyti prie universitetinės/koleginės sistemos. :)

Na, žodžiu, svarbiausia nebijot dėl nieko ir jei tikit, jog galit įstot į vieną ar kitą specialybę, ir labai labai ten norit, stokit. Nėra taip sunku, kaip gali pasirodyti iš anksto. Šimtukininkų vienam kurse būna vienas kitas, ką patirtis jau parodė, taip kad įstoja ir "paprasti mirtingieji". :)))

Pirmieji metai tikrai nebūna itin lengvi. "Visi tie semestrai, koliai, laborai ir kiti š" būna ir pačiais pirmais metais. ;) Man netgi pirmam kurse atrodė, jog numirsiu po visais tais namų darbais ir laiko neturėjimu niekam kitam. Žinoma priklauso nuo specialybės, tačiau pirmais metais (o tiksliau gal pirmą semestrą) reikia stengtis "persimesti" į universitetinį mokymąsi ir apskritai savarankiškumą, nes universitetas - ne mokykla. Niekas tau nieko aiškiai nenurodys, o jei nepaklausi - nepaaiškins. Dėstytas išdėstys medžiagą ir išeis pro duris. Jei bijai klaust per paskaitas ar seminarus kažko, tavo bėdos, kad per egzaminą to nežinojai. :D Antrais metais, o ir antrą pirmų metų semestrą lengviau ta prasme, jog jau žinai maždaug, kada kur daugiau laiko praleisti besimokant, kaip pasiplanuot laisvalaikį ir pan. Jau ir visa sistema daugmaž aiški. Ir kai sakau, jog niekas nieko ant lėkštutės nepaduos universitete, tai nereiškia, jog dėstytojai, tai kažkokie beširdžiai žmogeliai. Ne, toli nuo to. Visi (na, 95 proc.) mano dėstytojų yra pasiruošę bet kada padėti, pakreipti reikiama linkme, jei tik paprašysi. Vienas didžiulis skirtumas jų nuo mokytojų - jie su tavimi bendrauja taip, lyg su jaunesniu kolega (kas tu, iš tiesų, ir esi), o ne kaip su mokiniu, vaiku. Automatiškai todėl ir nori, jog į viską žiūrėtum rimtai. Turbūt pirmais metais kiekvienam studentui reikia suvokti, jog universitetas, tai vieta, kur mokaisi sau, o ne kažkam kitam. Ir namų darbus darai sau, ne dėstytojui (kai mokykloje darydavom, nes liepdavo mokytojai).

Tai tiek iš mano patirties kraitelės. Būtų įdomu išgirsti daugiau apie vidinę virtuvę iš tų, kurie studijuoja užsienyje. ;)

Sveikinu, Kornelija :)

Dėkui, dėkui (hug)
Labai džiaugiuosi, kad pavyko įlysti ten, kur visa širdimi norėjau (happy)

P.S. dėl klonų, tai labai abejoju :DDD

Tikiuosi, kad studijomis nenusivilsi ir viskas bus puiku! Džiugu, kai žmonėms sekasi. ^^