tikriausiai niekas

Ačiū

Mintis yra, ir gan aiški, gal aš nemokėjau jos perteikti, galbūt ši mintis suprantama tik maždaug mano amžiaus žmoniems.. o gal čia ne amžius lemia.

Pagaliau 3 dienos praėjo.. gaila,kad galima tik vieną eilėraštį kelti. sukurtas prieš porą dienų.

Dėti galima daugiau eilėraščių nei vieną. :] Nėra apribojimo gi. Apribojimas yra publikacijai. Ji negali būti dedama anksčiau nei po trijų dienų, kai buvo įdėta kita. O publikacijų yra įvairių. Gali dėti vieną eilėraštį, gali dėti ir tris. Žiūrint, kiek tu jų turi šiam laikui sukūręs. ((: Tik istorijos skyrių daugiau nei vieno negalima dėti. Ir tiek.

O eilėraštis... Man labai patiko. Galbūt vietomis ir taisytina, tačiau ir mintys, ir žodžiai, ir apskritai visas jo vyniojimasis man labai labai patiko. :> Ypač štai ši strofa:

Aš taip norėčiau šerkšno balto
Ant savų akių žydrų.
Ledinis žvilgsnis neaplenktų
Tavęs ir tavo virpesių.

Sėkmės kuriant toliau. Lauksim tavo darbų. :>

Supratau. Ačiū už komentarą, smagu kad patiko

pavadinimas dar nešovė į galvą.
eilės apie tai, kad savęs nesuprantu, tačiau galų gale iš ties man tai ir nesvarbu.

Langas atviras į naktį,
Ne taip kaip mano mintys.
Pamečiau birželio vėjy raktą
Ir spynos tvirtos kitos.

Kaip suprast rudens žvaigždes,
Jei savęs nebepažįstu?
Aš skaitau lietaus raides,
Nesupratęs nusiviliu ir pykstu.

Apsvaigintas kvapo obuolių
Toliau dairausi ir lekiu.
Pasiilgau dienų tylių,
O šiandien mintimis kalbu.

Taip. Savęs nesuprantu,
Einančio tarp šakų sausų.
Aš save rūke randu,
Jis kvepia, o kita nesvarbu!



Akmuo
eilės ne tik apie akmenį.

Upėj skęsta akmuo -
Sunkus kaip širdis.
Neneša upės vanduo,
Netyko jo ir mirtis.

Akmuo apžėlęs dumblais
Kaip sąžinė žemės žmogaus.
Neliečia giliai kas kulnais,
Nematęs jis rankos švelnios.

Akmuo nusileidęs dugne,
Kaip žmogus kritęs žemai.
Neturi draugų čia šalia,
Nemato jo miško kelmai.

Akmuo bus tenais amžinai,
Kaip mano siela ore.
Tūnos upėj tamsioj dar ilgai,
Nemirs su žiemos jis tyla.

Ar leistum mirti.
šitas nesirimuojantis galima sakyti

Ar leistum nuvysti gėlėms,
Rytmečio lauko aguonoms?

Ar leistum numirti paukščiui laisvam
Gaudančiam orą apuokui?

Ar leistum išdžiūti šaltiems lašams
Ant tavo sausos sielos?

Garuotųlašai, nežaliuotų pievos,
Stiptų apuokas virš kalno vilties.

Žinau, neleistum jiems mirt niekada,
Kaip aš tau neleidžiu pranykt manyje.

Pirmas, toks asmeniškas labiau, mintis aiški ir be tavo paaiškinimo. :> Vietomis taisytinas, dar galima tobulint, nes užmojis pakankamai geras.

Antrasis labai labai patiko, tik paskutinė strofa tokia tep-lep. Taip sakant, parašyta, kad užbaigt eilėraštį. Jei pataisytum ar perkurtum paskutinę strofą, būtų super eilėraštis. :>

Trečiasis savotiškas, bet gražus. Šita tik strofelė užkliuvo:

Garuotų lašai, nežaliuotų pievos,
Stiptų apuokas virš kalno vilties.

Mat teoriškai prie vilties kalno, kaip tik tie dalykai neturėtų nei garuoti, nei nežaliuoti, nei stipti. Viltis, kaip simbolis, turi įduoti tokią prasmę, jog dar yra galimybė viską išsaugoti, išlaikyti, neleisti numirti. Tad gal pakeisk tą kalną iš vilties į pvz.: nežinios, mirties ar pan.

Sėkmės kuriant toliau. :}}

"Stiptų apuokas virš kalno vilties."

o man kaip tik atrodo, kad vilties kalnas labai tinka, nes mirštantis apuokas tokiu atvėju simbolizuoja mirštančią viltį.

ačiū

Aš kaip apakintas erelis
Aklas medžioju ir sklandau.
Mano pasaulis be vilties aptemęs,
Nieko šviesaus aš nematau.

Diena, naktis - man nesvarbu,
Visvien man taip labai tamsu.
Nėra tos rankos kuri išvestų
Į pasaulį nors šiek tiek šviesesnį.

Aš kaip gulbinas juodasis,
Apkirptais ilgais sparnais.
Nebus mano dangus žydrasis,
Neskrisiu su paukščiais kitais.

Tik žemė, pelkės ir purvynai,
Be dangaus, be aukštumų.
Tamsūs miškai - visur krūmynai,
Nėr tako iš šitų miškų.

Ar skęsti, ar išmokti plaukti?
Susitaikyt su dalia, ar ieškoti,
Šviesos vidury tamsos,
Vilties nutolusios ir pamirštos?

Nors paukščiai, kaip simboliai, eilėraščiuose vartojami gana dažnai, man jie niekada neatsibosta. Žmogus visada nori skristi, būti tuo nepasiekiamu gyviu, kuris sklando padangėje. Labai įdomiai parašei tą vietą apie juodą gulbiną. Šiek tiek neįprasta, bet dėl to ir žavu. Pagirtina, pagirtina. :}

Ačiū. .. čia kažkokia momentinė prieplauka

Šitas geras :}

Ačiūū

Tu bastaisi gatvėm kaip paklydęs šuo
Tavo geriausias draugas yra mėnuo
Visos katės visos naktys su tavim keliaus
Šaligatvio plytelės amžinai tarnaus
Nudevėti batai ir skylėtos kojinės
Žvilgsnį nuo tavęs suka visos ponios
Tu šypsais liūdniems debesims
Juk žinai, kad lietus juos išskirs
Paklausus neatsakytum kelinta diena
Gal net metai kurie pamirštum netyčia
Bet kiekvienas rytas, kiekviena nakčia
Kvepia vis kita, prisirpusia daina
Pilkos akys seka praeivių kojas
Nejučia suprasti juos kyla noras
Bet kam kapstytis kitų daržuos
Kai pats neperpranti savo galvos
Išauklėti vaikai nori gero darbo
Baidosi kaip buliai netikėto vargo
O kodėl aš toks visai kitoks
Man tik reikia žolėj rasos

Jėtau kaip man patinka tavo eilės... 10 be kalbų ;DD

Kažkuo ypatinga tavo kūryba. Net nežinau kuo. Bet gražu, nors taisytina. :}}

ačiū be galo. čia kažkokios nesamonės :D

Juodas sniegas virš saulės spindulių
Tavo juokas tarp verkiančių vaikų
Nakties šalna apsėdusi medžius
Žmogžudys su šypsena, kilnus.
Katės akys rankose baltuoja.
Vėjas mirusius lapus kilnoja,
Skamba balsas tamsoje,
Skęsta kraujas lietuje.
Žodis duriantis į žodį,
Ilgi likimo kodai,
Viltis pražįstanti,
Garsai pažįstami,
Lėtai kris,
Mirs


***


Gatvė lyg taurė pripilta nakties,
Juodo vyno, pažadinto žvėries.
Tu kaip vaikas dar aklai tikies,
Sutikti šviesą, paragaut vilties.

Nenorėjai kraupių pasakų išgirst -
Pasiklydęs - mintyse ožiu pavirst,
Ir kaip gaila, kad naktis tau svetima,
Teks suprast, kad saulė čia juoda.

Seks tave veidai, velnio paliesti.
Ves vaikai ištroškę, mirti palikti,
Į tirščiausią tamsaus rūko duobę,
Kur pasiklydėlius su velniu tuokia.

Trauksies tolyn, bet nežinai takų,
Kuriais galėtum bėgti nuo duobių.
Apsukęs tamsą užburtu ratu,
Grįši į baimę, nežinojimu tamsiu.

Nebėra laiko pavėluotai paklaust
Kodėl nesugebi nakties nukaut,
Bet atsakysiu velniams tiems,-
Nes nežinojai vardo nakties.

Man patiko. Turi jie savo aurą - niūrią, tamsią, bet kitokios jiems ir neįmanoma priskirti. Sveikinu nors trumpam čia vėl sugrįžus. :>

Oho. Geras. Su savom mintim, tokie niūriai gražūs. Man patinka, nes jie tokie neįprasti.
Pirmas labai fainas.

New Fail

Tiršto lašo, balkšvo rašto,
Pakilo rūkas didybės šaltos.
Tiesia rankas, iš lėto duso,
Akla sutema nepalenks ir jūsų.

Į šaltas akis, nubalusį veidą,
Sukils baisuma didesnė už dangų -
Sušaldys, įmūrys sielas į ledą
ir baimę augins,pirštus surakins

Mėlynas kraujas sustingęs, apmiręs
Kris didingan rūkan žiemos,
Bevertis lavonas, viens kitas , suiręs
Niekad niekados neįveiks tos šalnos


daugiau negu 3 mėnesiai pertrauka.


p.s dėkoju už komentarus

Šiaip labai aptiko eilėraštis, net galvoj skambėjo kokia intonacija jis turėtų būti deklamuojamas :)) Sėkmės tolesnėje kūryboje.

ačiū. čia šiaip nieko vertingo per pertrauką sumaliavota bet kas kas ant minties buvo

Tu
sniegas akyse
miriau
rožės spygliuose
pakilo
kraujo ūkana
liejas
raudona lavina

Tu
peilių duobėje
sakiau
einam ten drauge
pakilo
kraujo ūkana
liejas
raudona lavina