Nors ir esu nauja vartotoja šiame forume, bet iš karto einu prie reikalo. :D
Šią istoriją pradėjau rašyti maždaug prieš dvi savaites. Tą vakarą galvojau, kad tik užrašysiu mane kankinusias mintis, bet vėliau supratau, kad iš viso to gali išeiti nebloga istorija. Bus dramos, ašarš, meilės ir neapykantos.
Jūsų teismui, pirmasis skyrius. :)
Nepalik manęs. 1.
Nežinau, kas man atsitiko. Kartais atrodo, kad mano gyvenimas subliuško vos per kelias sekundes. Tačiau, nieko tokio neįvyko. Ar kada nors jautėtės taip, lyg kažkas slystų iš jūsų rankų ir patys nesupratote, kas tai buvo? Atrodo, lyg galėčiau greitai išprotėti jausdamasi taip. Turėjau viską, bet tuo pat metu ir nieko. Atrodė, kad tik būnant kažkur toli nuo namų, ne vien atstumu, bet ir mintimis, pajausdavau gyvenimo pilnavertiškumą.
Mano vardas Elena, mokausi antrus metus fotografiją, tačiau išauštant kiekvienai dienai, keikdavau ją iki pat širdies gelmių, nes supratau, kad fotografija nebuvo mano pašaukimas. Turėjau daryti kažką kitką, todėl bandžiau save visur, kur tik buvo įmanoma. Buvau grupėje, grojau bosine gitara, tačiau nieko iš to neišėjo. Lankiau dailės mokyklą, bet pritrūko kantrybės, todėl po metų mečiau ją. Įstojau į fotografiją tikėdamasi, kad bent jau ši mano meilė nebuvo trumpalaikė, tačiau, vos ne kaip visą laiką, padariau klaidingą sprendimą.
Buvau pasiklydusi pati savo gyvenime. Draugų man nereikėjo, tuo metu žinojau, kad man geriausia buvo likti vienai. Bijojau, kad mano nepastovumas atbaidys visus žmones, kuriais rūpinausi. Taip jau ir buvo nutikę, išverkiau daug dėl to ašarų, todėl ir nebenoriu to patirti. Mano vienintelis draugas buvo mano vyresnis brolis Artūras.
Gyvenau kartu su juo. Jis anksčiau išsikraustė iš tėvų namų, kai man buvo dar tik šešiolika metų, tačiau pas jį praleisdavau daug laiko, nes mūsų tėvai nebuvo patys maloniausi žmonės pasaulyje. Jie abu buvo karjeristai, trokštantys savo laiką praleisti bet kur, tik ne namuose, kad tik nebūtų reikėję matyti mūsų.
Kai jiems abiems buvo po aštuoniolika metų, mama pradėjo lauktis Artūro. Abu tėvai nebuvo pasiruošę nei tėvystei, nei santuokai, bet buvo per daug jauni suprasti tai, jiems tada atrodė, kad jei susituoks, visos problemos išsispręs. Artūrui gimus, viskas atrodė nuostabu, abu buvo laimingi, bet vis tiek pernelyg jauni, kad suprastų, ką jie darė su savo gyvenimu, todėl mama dažnai Artūrą palikdavo močiutei sakydama, kad ji nesusitvarko su sūnumi.
Po trijų metų gimiau ir aš. Nesuprantu, kaip jie dar norėjo antro vaiko, kai negalėjo susitvarkyti ir su tuo vieninteliu, kurį turėjo. Laikui bėgant, tėvai praleisdavo vis mažiau laiko namuose, todėl mums pasamdė auklę.
Artūrui reikėjo tėvų, man jų irgi beprotiškai reikėjo. Prisimenu, kai vieną kartą mokykloje, kai man buvo vienuolika metų, vienas klasiokas pasakė, kad aš esu našlaitė. Žinojau, kad jis juokavo, bet aš neišlaikiau ir pribėgusi prie jo, trenkiau jam į pilvą. Tą dieną grįžusi namo iš karto nuėjau į savo kambarį ir kritusi į lovą, verkiau iki kol užmigau. Tą dieną taip nekenčiau savo tėvų, kaip dar niekas nieko nekentė.
Artūras buvo kitoks negu aš. Jis buvo visiška mano priešingybė. Jis buvo linksmas, patenkintas gyvenimu, jis nebuvo vienas. Jis buvo apsuptas draugų ir jis žinojo, kad draugai nepaliktų jo sunkią minutę. Bet Artūras labiausiai rūpinosi manimi.
Tai jis mane ir paragino studijuoti fotografiją, jis pasiūlė paimti į rankas gitarą, nes jis pats lankė muzikos mokyklą ir mokėjo nuostabiai groti akustine gitara. Dažnai kartu leidžiantis saulei jo automobiliu nuvažiuodavome į kokius nors laukus, užlipę ant kalno atsisėsdavome ant žemės tarp aukštos žolės taip, kad galėtume matyti peizažą. Abu atsipalaiduodavome ir būdavome savimi.
Vieną popietę grįžau pas brolį namo ir išgirdusi virtuvėje kažkokius balsus, iš karto, nė nepasisveikinusi, nuėjau į savo kambarį ir numetusi krepšį ant stalo, kritau į lovą ant galvos užsitempdama pagalvę. Beprotiškai norėjau miego, ir žinojau, kad miegoti vėl eisiu vėlai naktį, nes visada atsirasdavo kažkas, ką norėdavau daryti.
-Elena! – Išgirdau Artūrą kviečiantį mane iš virtuvės, tačiau ignoravau jo kvietimą. Toliau gulėjau užmerktomis akimis jausdama, kaip tuoj užmigsiu. – Elena, ateik trumpam! – Vėl pasigirdo jo balsas, todėl atsidususi, numečiau pagalvę ant lovos ir vos ne vos atsikėlusi, lėtais žingsniais nuėjau į virtuvę, kur pamačiau Andrių – Artūro draugą iš universiteto.
-Ką? – Tyliai paklausiau nekreipdama dėmesio į Andrių.
Nors jis dažnai ateidavo pas Artūrą, mes nesusibendravome. Nežinau kodėl. Bet tos jo mėlynos akys kažkaip keistai į mane žiūrėjo jau nuo pat pirmo karto, kai jį pamačiau prieš porą metų. Aišku, karts nuo karto persimesdavome keletu žodžių, bet nieko daugiau. Pats Andrius kartais manęs privengdavo ir dėl to iš dalies džiaugiausi.
-Turim tau darbelio, - pasakė Artūras priversdamas mane pažiūrėti į jį nepatikliu žvilgsniu.
-Kokio? – Paklausiau sukryžiuodama rankas. Nesupratau, ką man norėjo pasakyti Artūras.
-Aš trumpam važiuoju pas tėtį į darbą, o tu pabūk su Andrium, gerai? Aš grįšiu per valandą.
-Gal nemirsim nuo nuobodulio čia mes, - Andrius nusijuokė, todėl pažiūrėjau į jį. Tikrai nenorėjau užimti Andriaus, bet turėjau pasiaukoti dėl brolio, jis tiek daug padarė dėl manęs.
-Gerai, - tyliai pasakiau, o Artūras nusišypsojęs priėjo prie manęs, pabučiavo mano kaktą ir pažiūrėjo į mane.
-Ačiū, - padėkojo ir išlėkė iš buto palikdamas mane vieną su Andriumi. Atsidususi, labiau pasisukau į jį ir nusišypsojau netikra šypsena net nežinodama, ką turėčiau jam pasakyti.
-Tai ką veikiam? – Pasidomėjo Andrius.
-Man nesvarbu, - pasakiau atmestinai ir priėjusi prie stalo, atsisėdau ant kėdės.
rodiklis 
