Raudojau raudojau,
Tris metus ir dvi dieneles.
Dūščiojau ir sprogau
ant savos galvelės.
O kodėl? Žinau tik aš pati, ir mano sielos „šlavėja“ Greta. Taip norėčiau visam pasauliui iškaukti, išrėkti, bet nebegaliu.
Skausmas gniaužė sienas,
Dangų mano sielos.
Nuramink.
Nuramink.
Susprogdinčiau žmogų.
Tą, kuris tylėjo.
Tą, kuriam nerūpėjo.
Tą, kur negailėjo.
Bet tas „žmogus“ vaikšto gyvas ir sveikas, kažkur, kur mano akys jo neregi. Nepaisant minčių, košmarų.
Jau treji metai praėjo,
o Rūta su tuo nebegali susitaikyti, vis dar.
Nepakils saulelė,
nė į vieną dieną.
O aš purvina.
Dar vis purvina.
rodiklis 
