Kūrybos istorija

Vaje, rašyti pradėjau tikriausiai gan seniai. Maždaug nuo devynių metų. Tada man tai labai patikdavo ir kurdavau su užsidegimu, o mokytoja visada girdavo mano lietuvių kalbos darbus :D
Bet kažkaip pradėjus lankyti vyresnes klases visa tai užsimiršo, na ir tas talentas kažkaip pamažu blėso. O štai dabar bandau jį atgaivinti ;DD
Žinau, mėgdavau rašyti eilėraščius. O dabar kartais šiaip papeckioju į word'ą kokią istoriją, na, dažniausiai lėkštą. (:

trečiok klasėj turėjom parašyt po eilėraštį. nuo tada ir nenustojau. iš esmės aš esu grafomanė, neapsiimu jokių didesnių kūrinių, tik vis būtinai kažką rašau. o dažniausiai rašau tuomet, kai nieko nejaučiu, jei į galvą įtykina savigaila ir liūdesys, kaip kokia snobė geriu arba rūkau, o jei labai linksma ir gera - tiesiog gyvenu. tai taip ir lieka rašymas in between. ir turbūt dažniausiai panašiai kaip balzakas.

Rašyti pradėjau jau pradinėje mokykloje. Pirmoje klasėje parašiau pirmąjį savo kūrinį ir, kai eilėraščius, bei prozas pradėjo leisti laikraščiai - užsikabinau. Anksčiau kūriau vien eilėraščius, tačiau perėjus į vidurinę pradėjau kurti įvairias istorijas. Labiausiai sekėsi fantastinės istorijos, nes būtent jos mane labiausiai ir traukia. Artimiausi žmonės niekada manęs neskatino ir nepritarė mano rašymui ir manė, jog tai kvaila. Tačiau susiradau kūrybiškų draugų, kurie manė, jog rašymas yra gerai, tad tęsiau savo veiklą ir tiek. Sėkmingiausios mano istorijos, kurios mano manymu atrodė pačios kokybiškiausios ir vertos dėmesio buvo fantastinės istorijos. Pradėjau nuo visiško nulio, net nemokėjau rašyti taisyklingai, kaip ir dabar dar darau daugybę gramatikos, skyrybos, stiliaus, bet po truputį patobulėjau ir tikiuosi, kad dar tobulėsiu ateityje. Mano rašymo ritulas - įkvėpimo metu, rokas, klasika arba melancholiškos dainos kolonėlese ir tadaa.

Rašyti pradėjau turbūt antroje ar trečioje klasėje. Tuomet močiutė man buvo nupirkusi rožinę užrašų knygelę iš dvidešimties puslapių ir kiekviename jų sukūriau po eilėraštį. Tai buvo pirma mano knyga. Ją skaitė turbūt tik močiutė, tėvai ir pradinių klasių mokytoja. Deja, knygelė dingo, o iš jos atsimenu tik vieno eilėraščio eilutė: 'Žaislai - tai iliuzija svajonių'. Yra išlikę keli eilėraščiai apie mamą ir tėtį, tai juos saugau kaip savo akį.

Turbūt nuo to karto vis kažką parašydavau. Iš pradžių buvo tie eilėraščiai (ir o dievulėliau kokie jie tada lėkšti buvo), vėliau, jau kokioj šeštoj, septintoj klasėj persimečiau ant miniatiūrų, tokių vos ne autobiografiškų pasakojimų ar savotiškų viešo dienoraščio ištraukų ir panašiai. Tuo metu buvau simsų fanė, viena iš SRF (esantys ten, žino, kas tai) senbuvių, tad įtraukė rašyti jau ilgesnes istorijas su simsų žaidimo iliustracijomis. Dar vėliau persimečiau ant ilgų istorijų ir bandymų sukurti tą vienintelę, nepakartojamą.

Daug esu parašius visokio šlamšto. Kompiuteryje saugau savo eilėraščius (tiesa, iš vėlesnių dienų), miniatiūras, pradėtas ir pabaigtas (arba ne) istorijas, vieną pabaigtą ilgos apimties kūrinį-memuarus, na, o dabar tikiuosi pabaigti 'Kartą buvau toks kaip tu' ir leidykloje bent jau sau pasidaryti knygos pavidalo egzempliorių.

Ritualas mano... Dažniausiai tai būna, kai tėvai išvyksta pernakt ir palieka mane vieną (jei tuo metu būnu pas juos namie) arba kai esu vienut vienutėlė naktį. Bet visada naktį. Mano kūryba ateina ne anksčiau dešimtos valandos vakaro. Tiesa, ne su kavos puodeliu, o su arbatos. Miegoti manęs netraukia būtent tas kūrybinis adrenalinas.

Tai tokios tad tokelės. :))

Pradėjau... Manyčiau penktoj klasėj. Niekada nerašiau ant popieriaus, manau būtent tai lėmė, kad dabar negaliu jokios protingos minties išspausti su tušinuku rankoje. Be kompiuterio esu žuvusi.
Tikriausiai paskatino Eragonas, nes kaip tik tada jį perskaičiau ir nusprendžiau parašyti knygą. Neįsivaizduoju kaip man į galvą šovė tokia mintis, bet pasiryžusi buvau rimtai. Ta knyga Sparnuotieji Žirgai nebuvo tokia jau bloga. Tik labai skausmingai priminė Eragoną. Na, bet kaip pradžiai manau idėjų vogimas nėra nusikaltimas;D Žiūrint į tos knygos skyrius, kurie vienas po kito gimė labai pamažu, galima matyti kaip išaugo mano rašymo kokybė. Tiesa Sparnuotieji Žirgai taip niekada ir nebuvo užbaigti. Kaip ir daugybė kitų mano projektų..

Mano kūrybos istorija eilinė. Tokių daug ir ant kiekvieno kampo. Pirmą savo miniatiūrą parašiau berods 6klasėje, raudonu rašalu, slaptame beveik dienoraštį primenančiame sąsiuvinyje. Kažkodėl tada man patiko rašyti būtent raudonu rašalu, nors jis persigerdavo ir sugadindavo galybę popieriaus. Kas mane paskatino rašyti? Banalus atsakymas. Minia, internete skaitydavau kitų paauglių FanFiction ir panašias banalybes, nenuostabu, jog kartą ir pati užsimaniau tai išbandyti. Pirmą ilgą istoriją subrandinau ir parašiau baigusi 7klasę. Turėjo būti dvi dalys, bet taip išėjo, jog liko tik viena. Nuo tada rašiau daug ir su užsidegimu, man buvo svarbūs žmonės, kurie skaitė mano kūrybą, tai buvo savotiškas stimulas stengtis viską daryti vis geriau ir geriau. Bandžiau rašyti ir eilėraščius, tačiau labai greitai supratau kokia prasta poetė esu ir viską mečiau.
Dabar retkarčiais pakeverzojų sąsiuvinyje, kai turiu minčių ir laisvo laiko, tačiau kuo toliau tuo tai darau rečiau ir rečiau. Jaučiu, jog ir mintys taip nebesidėlioja kaip anksčiau. Faktas iš manęs anei rašytojos anei filosofės nebus. Apie ilgos istorijos rašymą nebelabai svajoju, nes mintys esančios mano galvoja čia ir dabar išgaruoja po poros valandų ir vėl lieka tuštumą. Seniau, maniau, jog taip yra, nes nemoku istorijose sukurti intrigos ir to kabliuko patraukiantį žmogų skaityti toliau. O dabar manau, jog paprasčiausiai neturiu talento.

Pradėjau rašyti turbūt kokių 11 metų. Tai buvo paprastas eilėraštis. Tiesiog ketureilis nežinia iš kur atsiradęs. Nuo tada rašiau eilėraščius, bet tas įkvėpimas eilėraščiams vis po truputį blėso ir dabar jau sunkiai surezgu ką nors. Bet skaitydama knygas susidomėjau istorijomis ir kartais į galvą atplaukia kokia nors banali istorija. Tačiau man neužtenka bent vieną istoriją pabaigti. Gal trūksta minčių, gal dėl naujos istorijos minties, gal...

Rašyti pradėjau seniai seniai. Mokytojos sakydavo,kad turiu talentą, bet iki kokio pentos klasės tuo aš tikrai netikėjau. Maniau, ką čia jos nusišneka, nei aš talentą turiu nei ką.
Na, pirmą rimtą kūrinį pradėjau rašyti šeštoje klasėje, dariau tai apie metus, nesustodama. Rašiau vienam forume, bet taip nutiko, kad administratorės ištrynė tas temas ir visas mano kurinys - šuniui ant uodegos. Apie mėnesį pykau ant savęs, o tada ėmiausi kito kūrinio - Narkotiko. Deja, jam nesekmingai baigėsi, nesekmingai...

Poto visą vasarą rašiau rastlapailas visokias, vis nepagaudama kampo...nežinodama ką rašyt, kol vieną dieną susapnavau sapną, kuris viena prasme "pagimdė" gaudytoją.

Buvo kaip dabar pamenu, po mano gimtadienio, aš nusikalus krentu į lovą užmerkiu akis ir batc. Prieš akis matau juodaplauke, baltaodę merginą. Ji bėga, o ją vejasi. Pasikeičia vaizdas. Tada pamatau tarsi ji jaudintūsi, šalia migdžikuoja kita mergina, o su jomis visas būrelis vaikų...vėl pasikeičia vaizdas. Matau širdį, peilį ir sielą. Tada atsibudau ir užrašiau ant lapo "širdis, peilis, siela". O tada "Gaudytojas" taip, prasidėjo Gaudyoto istorija.
Šį kurinį su pertraukom rašiau 1,5 tada pradėjau antrą dalį. Viską parašiau savo ranka.

O dabar be gaudytojo rašau dar "Lilė ir Drakono akies paslaptis" bet šis kurinys užstrigo, tad jo teks dar ilgai rašytt....

Na ir mokytojai vis duodavau jį patikrint. Šiaip parašiau dar vieną kūrinį - Tango, bet neturiyu nori su juo apsiimt.

Na ir labai didžiuojuosi tuo ką padariau šiais metais - įstojau į Nacionalinę Moksleivių Akademiją, LT skyrių :)

Aš pradėjau nuo penktos klasės,kai važiuojant autobusu negalėjau atsidžiaugti savo naujais geltonais "Crocs" bateliais. Absurdiškai skamba,bet būtent tas mane kažkodėl paskatino rašyti :DD Tada parašiau visą istoriją savo galvoje,bet tik du skyrelius ant lapo.

Aš tai niekad nemaniau, kad galėčiau pradėti apskritai kažką kurti, kol nepamačiau savo draugės sąsiuvinio. Kai mums buvo kokie 11 metų ji man parodė savo užrašus pilnus įvairiausių fantastinių istorijų, ten dar buvo pripiešta įvairiausių paveiksliukų, jos sugalvotų būtybių... Ir aš pagalvojau, kodėl ir man nepabandžius taip, nes tuo metu kažkaip pradėjo ryškėti mano talentas rašiniams. Tai va, užsivedžiau sau sąsiuvinį ir pradėjau rašyti. Deja nebeprisimenu apie ką rašiau, bet man atrodo kad norėjau parašyti kažkokią naujovišką netradicinę pasaką. Nuo to karto ir pradėjau fantazuoti, ir iki šiol labai mėgstu rašyti fantastinėmis temomis.