Tie nesibaigiantys lietūs

Vis kažko bijant ir meldžiantis, kad nesudegintų - taip leidau paskutiniuosius vakarus.
Ar nuodėmė norėti dėmesio? Ar neteisinga stengtis kažkam patikti?

Pėdsaku čia palieku mažutę dalelę savo sielos.
Praktiškai pati save užauginau. Kai buvau maža, tėvai neleisdavo vaikų pasikviesti į namus, neleisdavo lankytis kitų vaikų namuose. Tai ir sėdėdavau savo kambaryje viena, apsupta krūvos žaislų (kurie turėjo atsverti neesamą tėvų dėmesį) bei knygų. Knygos tapo mano gyvenimo mokytojais, veikėjai - vieninteliais draugais.
Ir dabar, kai esu toli nuo paauksuoto narvelio, vis beviltiškai tiesiu besparnes rankas - gal kas išdrįs susipažinti.
O susipažinti verta, galiu būti pačia geriausia drauge pasaulyje. Tačiau juk neimsi to skelbti ir reklamuoti, tiesa? Kaip tada žmonės žiūrės...
O ir dabar žiūri jie įtariai, pro įskilusį padidinamąjį stiklą, mato ne tai, kas slepiasi viduje.

Ir vis dėlto, kodėl negalima eiti per pasaulį su skelbimais, lankstinukais, reklamomis?
Ieškau draugo. Praneškite, jei kas matėte...