Lietus

Pastebėjau, jog jaunųjų rašytojų kūriniuose dažnas prologas prasideda lietumi. Na, jei ne prologas, tada kokia nors scena būtinai turės lietaus dušą su pagrindiniu veikėju jame. Turiu pripažinti, pas mane pačią tokių scenų galima rasti ne vieną. Aš tiesiog dievinu lietų.   

Taip pat myliu lietų rašydama. Susisuki lovoje su puodeliu arbatos/karšto šokolado, pasidedi laptopą ant kelių, ir prie atidaryto lango su lietaus garsais rašai, rašai, rašai. Arba tiesiog žiūri į ekraną ir galvoje kuri kūrinio vaizdą. Ar jums taip nebūna?

O čia truputėlis, kaip anglai sako, lietaus porno...

Neveltui ir pasirinkau šį savo slapyvardį (neįskaitantiems stamboku šriftu parašyto užrašo, - aš Rudeniniai Lietūs!) - viskas tik dėl nežabotos simpatijos šiam magišką galią savyje turinčiam gamtos reiškiniui. Nuo pat mažens mėgau tą raminantį barbenimą į skardinį stogą bei palanges, galingų šuorų glostomą mano gležnos pievutės plotelį ir, savaime suprantama, nepertraukiamą beldimąsi į kambario langus, lietaus dėmesio tiesiog neišvengsi! Jis maloniai pasiūlo nemokamą dušą bet kuriuo paros metu tiems, kurie neturėjo progos nusiprausti namuose, retkarčiais už tave palaisto gėles lauke, kai tą padaryti pamiršti pats. Žodžiu, jis labai geras ir nuoširdus, o dar be visų šių gerų darbų jis su savimi atsineša tą beprotiškai trokštamą įkvėpimą, kurio taip dažnai mums visiems prisireikia. Jau spėjau prisijungti į jo fanų klubą (žinoma, šį faktą išsigalvojau, tačiau ne tame esmė) ir atrasti savo tikrą silpnybę. Lietaus man niekuomet nebūna per daug, jis gydo sunkias žaizdas, kurių vaistų pagalba lengvai neišgydysi. Pluviofilė, štai kas aš tokia!

O, ir beje - tikrai labai dėkoju už gražiausius lietaus gif'us, kuriuos esu kada nors mačiusi. Jie nuostabūs, vienas malonumas į juos žiūrėti!