Pulsuojančios eilės ant popieriaus skiautės

"Trupiniai iš rytojaus"

Iškasim griovius ir labanakt, vaikučiai.
Lai lietūs mazgoja pavargusį kastuvą.
Užmiega kiemai ir pilki daugiabučiai,
O bankai nemiega - įformina paskolą.

Samanotai bakūžei, įmokai studijų,
Picai ir alui ir tiems, kas valdžioj.
O kaip atiduoti jei darbo vis neturiu
Tik kąstuvą rankoj ir guzą kaktoj.

Duobkasiu būdamas lobio nerasi.
Tik ne šaly, kur savęs nepažįsti.
Pinigai valdo pinigus, neturėsi nuskęsi,
Kaip teletabis į šulinį krisi.

Sako: "Tu mokasi ne dėl kitų,
Pažymys - tai tik skaičius nereiškiantis nieko."
Vaikystėj norėjai išplaukti laivu -
Dabar supranti, kad užteks tau ir slieko.

Bet išauš ta diena, kai ištarsi sudie
Ir pats lagaminas išeis pro duris.
Centų yra, prakeiktoji šalie!
Smauk tu nesmaugus - turiu dar dantis.

Vyniojame meškeres, laužome kastuvus,
Gydome randus skausmingai švelnius.
Saulė svetur - ne pagal standartus,
O užterštą kraują pakeičia alus.

"Vakaras"

Stiklinėje vakaras, šalia - moteris...
Gaila, kad tik ant žurnalo viršelio.
Saldesnė už cukrų ta žavi paslaptis.
Kuo ji vardu ir koks gi jos credo?

Kiek kartų save dar mėginsiu apgauti
Regėdamas tuščią kvepalų buteliuką,
Jog mes nepažįstami ir noro draugauti
Niekad nebuvo ir nebus per atstumą.

Kiek kartų dar liesiu sruogą plaukų
Įsipynusią žirklėse daugelį metų,
O pašto dėžutėje lauksiu laiškų,
Kuriuos, jei ne paštininkas, vėjas atneštų...?

Pro rakto skylutę ir purviną lietų
Einu mintimis basomis lyg per stiklą,
Skausmą palikęs arbatoje mėtų,
Namuose, ant palangės gėlei išpiltą.

"Viskas. Pamiršta" kartojau ne kartą
Vartydamas puslapius margo žurnalo,
Kuriame ant viršelio šypseną baltą
Lūpos raudonos dovanoti vis bando.

Nelankiau paskaitų abejingumo tema,
Negavau nei diplomo už dirbtiną džiaugsmą...
Nėra ir nereikia, kokia man nauda,
Kai širdis pasiilgusi to, kas brangiausia?

Stiklinėje vakaras, aplink ramuma...
Sprangesnė už triukšmą iš gatvės paimtą...
Viršelyje - manojo žodžio galia -
Anapus Atlanto išvykusi diva.

Anapus Atlanto, o aš namuose,
Kur kadaise ant sienų ateitį kūrėm.
Dabar po tapetais planai apie ją
Ir pavasario dainos kur kvepia ramunėm.

Stiklinėje - vakaras, jau kažkelintas,
Pilnas laukimo, kada tu sugrįši...
Sėdžiu prie stalo maldų apkabintas...
Ir kas pasakys ar išsaugojom ryšį?

Naktim užrištos akys

Tavimi prabėga pirštai
Šerkšnotam vakaro kupė.
Jaučiu kaip lūpas man suvilgai
Ir keičiasi "esu" prasmė.

Už durų du pasauliai miega.
Akli, nebylūs - Tu ir Aš.
Kol esam čia, abu į vieną,
Kol du Esu, šalin ribas.

Pasek man pasaką lig ryto,
Kurioj nebūtų praeities.
Užgauk jautriausią jausmo stygą
Ir pasakyk: "Tai iš širdies!"

Kol dar nepasiekta stotis
Ir siluetai dar nedingo...
Jei žodžių pasakai pristigs -
Rasos lašų širdis ant stiklo...

Ir pirštų žymės mus išduos -
Sugros peronui geismo gamą.
Tegul... Negalime paslėpt aistros,
Meluoti sau, kai rankos dreba.

Prabėga lūpos tavimi
Nuo forte lig švelnaus piano.
Užrištos akys naktimi
Ir man ir tau kuždės "Aš tavo..."

Yra vienintelė tiesa:
Aš tavo - iki pabaigos.
Naktų žydėjimo laike
Prašau, netark man adios.

"Gal užmigsiu"

Tamsoje, be eilučių apie šviesą, su šlepetėmis,
Ant kliliminės dangos jaučiu pajūrio akmenis.
Lenkiuosi paimti -  tik stiklinė ant šono...
Išlieju ir nesurenku fantazijos kodo.

Lašų - po vieną ir po du - kaip sugeria kaimyno čerpės.
Kalbuosi su savim, kai buvusioji - link plaštakės,
Su tirščiais kavos, ir bast į stalo kampą.
Kvailas aš kartais, kaip ir tu su viagra.

Po mano kojom akmenys, po tavo - bičių turtai.
Vaškine figūrėle, kelyje ugnies liežuviai.
Atsargiai, apsirenk, ištirpti tau negalima,
O aš išliksiu moliu ir kabinsiuos į gyvenimą.

Kruvinais smilkiniais, nudraskytais nagais,
Per karštį ir pūgą nepramintais takais...
Klupsiu ir kilsiu, gal užmigsiu po amen.
Juk niekas nestato paminklų drugeliam.

Niekas geruoju neminės tavo vardo.
Galbūt ir manęs nuo spalvotų lig emo.
Angliarūgštės vienetai nuoširdžiai gedės,
O dešimtys tavo, ar turi širdies?