Mano sapnai

Kiekvieną naktį sapnuoju košmarus. Čia vienas jų, tik kiek ne taip perteiktas. Pabudusi visada džiaugiuosi, kad aš gyva ir ,kad to niekada nebuvo. Taigi leisiu ir jums susipažinti su savo sapnais :).




- Zoja, mažute, tik penkioms minutėms. Nesijaudink, apsikabinsi mano kaklą ir viskas bus gerai, - drąsino Julijus.
- Bet čia buvo nužudytas žmogus, man baisu. Šitas namas tikra griuvena, o ir per balas, aš tikrai nelipsiu! – Kiek sukrizeno, kad nebandytų pasirodyti visiška bailė. Tačiau Julijus nusišypsojo ir užsimetęs Zoją per petį, pradėjo eiti vaiduoklių namo link.
- Paleisk mane! – Šaukė Zoja ir trankė kumščiais Julijaus krutinę. Kikendama ir vis dėl to džiaugdamasi, kad yra čia su savo vaikinu. Jis nuleido Zoją ant žemės ir pravėrė duris. Jie abu išvydo įvijus laiptus, kilimus, senovinę, tamsią aplinką, paskendusią šaltoje rugsėjo pilnatyje. Abu įžengė į namą.
- Man baisu, - šiurpuliukai nuvilnijo Zojos kūnu ir ji pažvelgė į šalimais esantį kambarį, kuris panašėjo į kažkada buvusią virtuvę. TRAKŠT. Sukrebždėjo senos grindys ir mergina tučtuojau atsisuko. Julijaus galva buvo perrėžta, akys ir lūpos sruvo krauju.
- JULIJAU, JULIJAU! – Šaukė ji ir bandė artintis prie jo. “Tai negali būti tiesa!”. Jos smegenys nespėjo reaguoti, kaip ir jos kūnas. Negyvėlio lūpos prasivėrė ir aplink jį sumirguliavo oras. Jis nusidažė vaikino krauju ir Zoja išvydo pirštus. “Kas tai?” šmėkštelėjo mintis ir ji pasileido bėgti. Durys užsitrenkė. Balos virto upe, pilna įvairių šlykščių ir išsigimusių pabaisų, o name prasidėjo puota. Į ją sužiuro tūkstančiai keistų akių ir išsišiepė, sukinėdami savo baltas galvas. Dabar visi buvo įgiję formas, o pabaisa šalia jos, išsiviepė ir atsikando Julijaus žandikaulio.

Zoja buvo prirakinta. Dienos metas. Jiedu su Julijumi į namą žengė prieš pat aušrą, tad išsigimėliai prirakino savo grobį prie sienos. Julijaus kūną ir galvą nutempė į skirtingas vietas ir daugiau Zoja jų nematė. Bet jos šmėžavo jai prieš akis. Balti, permatomi, suskretę, šlykštus padarai, mėsinėjantys jos vaikiną. Mėsinėjantys jo širdį, kuri priklauso jai. Ėdantys arterijas ir kraujagysles. Ji jautė, kad tas pats artėja ir jai.

-

- Žiūrėk, rankinė. Kažkas šiame name, - vyriškas balsas lauke kiek sunerimo, - tikriausiai kažkokie paaugliai, kurie atėjo nusigerti. Kvailiai. Gerai, kad turiu telefoną, tikriausiai jiems reikės išsiblaivyti, - susiraukė jis.
- Džonai, tu visus nori moralizuoti, gal tai tik du įsimylėjeliai. Nesijaudink tu taip, - nusijuokė Keitė ir atidarė duris. Išsigimėliai vėl pabudo. Bet nelindo į dienos šviesą. Ji svilino mėsą ir ji nebebuvo tokia skani.
- Ne! – Be dvasios išsikvėpė Zoja ir nunarino galvą. Poltergeistas paėmė peilį ir įrėžė jai prie kaklo iš nugaros. Siauria kraujo srovė jau sruveno jos kaklu ir krūtine.
Prie durų girdėjosi krebždesys. Žmonės keliavo vis arčiau ir arčiau jos.
- Kas? Kas tai? – Žioptelėjo Keitė. Viskas ką ji matė, tai mergina, horizontaliai ištiesusi savo rankas ir nunarinusi galvą. Niekas jos nelaikė. Atrodė, kaip pamišėlė. Baugiai.
- Ne, ne, neikit, - šnibždėjo ji, o pabaisa pikdžiugiškai nusijuokė.

Durys užsidarė.
Išėjimo nebebuvo.
Daugiau mėsos pabaisoms. Daugiau mėsos išsigimėliams. Daugiau sielos gabalų, kurias galės suplėšyti ir purvinti, nes tokių niekada neturėjo.

Keitės ir Džono galvos krito. Išsiviepusios, kaip ir patys poltergeistai. Su nieko nesigaudančiomis minomis. “Kodėl aš dar gyva? Kodėl nemirštu?” Klausė savęs Zoja. “Kodėl man tenka į tai žiūrėti?”.
Bet niekas jai neatsakė.
Polteigeistas nulipo nuo jos kaklo ir atlaisvino vieną grandinę. Zoja nė nesuprasdama ką daro nutraukė antrą ją laikančią grandinę ir pasileido bėgti. Išspyrė duris ir kol balos nevirto sraunia upe pilna pabaisų, peršoko jas ir peržengė siaubo namo liniją. Poltergeistas šypsojosi jai už lango. O paskui dingo. Zoja pasileido bėgti taku į miestą. Kaip pamišėlė ieškojo atsakymo į klausimą, kurio nesugebėjo paklausti. Poltergeistai, Julijus, galvos, Džonas, Keitė.
Ji atsitrenkė į kažkokį vaikiną ir pradėjo verkti. Nepaliaujamai, skaudžiai iš visos širdies, kurią dar turėjo. Per stebuklą.
- Ei, ko verki? Kas nutiko? – Paklausė vaikinas, o Zoja nesugebėjo atsakyti. Jos akys pamišėliškai lakstė į kairę ir į dešinę, ir ji tiesiog nesugebėjo paaiškinti, kas vyksta.
- Leisk tau padėti, - pasakė jis ir nusivedė ją į savo butą.

Zoja, lyg vedama už nematomos rankos įlipo į dušą ir išsimaudė. Nuplovė nuoskaudas, nuplovė skausmą, nuplovė siaubą. Trynė jį iš savo kūno. Norėjo jį nuplauti, taip norėjo. Norėjo atsukti laiką atgal, norėjo išžudyti visus poltergeistus ir išniekinti juos taip, kaip jie pasielgė su jos vaikinu. Ji nieko nepamirš, ji tai žinojo. Bet taip pat žinojo ir tai, kad visi manys, kad ji beprotė. Zoja nebegalės būti normaliu žmogumi. Niekada.

Vaikinas pasiūlė jai suknelę, kurią nupirko šalimais esančioje parduotuvėje. Zoja linktelėjo. Nieko nesakė. Neturėjo jėgų.
- Tu labai graži, - droviai nusišypsojo vaikinas ir pakštelėjo jai į pečių linkį. Zoja kiek sutriko ir išplėtusi akis atsitraukė.
- Ar galiu kai ką užsirašyti? – Paklausė ji.
- Žinoma, - kiek susigėdęs atsitraukė vaikinas, kurio vardo Zoja dar nežinojo. Ji gavo lapą ir tušinuko, ant kurio surašė viską ką matė, ką reikėtų daryti ir kaip tuo įsitikinti. Tada atsigulė ant lovos. Vaikino nesimatė. Ji norėjo, kiek pailsėti, išjungti mintis. Jokie taškai nesisijungė ir ji jautėsi, lyg skęstų transe. Vaikinas grįžo. Jis nuvilko Zojos suknelę ir aistringai su ja mylėjosi. Zoja nieko nejautė. Mintyse ji glostė Julijano veidą ir neleido poltergeistams jo liesti. Ji neskyrė realybės nuo minčių.
Ir mirė.
- Aaah! – Sušuko jis, o Zoja išleido paskutinį atodūsį.

O ant grindų mėtėsi jos raštas. Vaikinas atsikėlė, jį suplėšė. Nusiėmė veidą ir išlindo iš žmogaus odos. Monstras gavo ko norėjo.

Oi, iš tiesų siaubingi košmarai... Bet tikrai sugeba prikaustyti dėmesį! Na, man kapotumas nelabai trukdė, kai žmogus patiria stresą, normalu, kad nesugeba rišliai mąstyti...

Pamenu anksčiau, gal prieš du metus ar daugiau, irgi sapnuodavau daug košmarų. Net mama buvo sunerimusi nes kiekvieną rytą papasakodavau kažą baisaus.: D Tiesa manieji nepriminė SIAUBO filmo, kaip tavieji.:DD Jie buvo labiau psichologine prasme baisūs, jokio kraujo ar pan.
Ir aš nemažai savo knygų parėmiau savo sapnų ištraukomis, tad tavo idėja atpasakoti savo košmarus man labai patinka(: Gaila, kad aš savo sapnų nebeprisimenų, o ir košmarų nebesapnuoju.
Siužeto prasme tai tikrai labai įdomūs sapnas. Labai patiko pabaiga. Ir laukiu daugiau sapnų

Dėl kapotumo, tai tame ir buvo esmė. Mano sapnai niekada nebūna rišlūs. Ten tiesiog sudėti siaubas, jausmai ir t.t. Tas kapotumas, tai buvo skirtingai pateikiamos vietos. Persikėlimas iš vieno epizodo į kitą. Susiję, bet vistiek skirtingai.
Būtent. Aš labai kenčiu dėl savo vaizduotės, bet nieko tokio :). Aš nesu gimusi rašyti. Aš tiesiog bandau to išmokti :D.
Ačiū, Plunksna ^^.
Greta, manęs tai niekas ir nesiklausė. Dažniausiai pasakodavau ryte, tai mama prašydavo manęs, kad negadinčiau jai apetito. :D. O siaubo filmų aš nežiūriu. Nes paskui nemiegu aštuonias naktis laukdama aušros ir saulės. :DD.
Na, aš jų nelaukiu. Bet dar papasakosiu ^^. :D

Kapotumas ne tik vaizdiniuose, bet ir sakiniuose. Toks taisytinas tekstukas, su klaidelėm, lyg paskubomis sukurptas. Siūlau padirbėti.
O žmogaus pasąmonė visada pasižymi didesnėmis kūrybinėmis galiomis, nei sąmonė. Sveikinu tai atradus. [You must be registered and logged in to see this image.]

Šis kūrinys niekur toliau nekeliaus, bet gal kokį kartą jį perrašysiu :).
Ačiū, Jurga ^^.

Tokius sapnus būtų visai smagu pasapnuot :D bet taip jau yra, kad dažniausiai neatsimenu ką sapnuoju, gal ir susapnuoju ką nors panašaus... o parašyta puikiai :)

Well, not really.
Man vistiek labiau patiktų tave sapnuot. Bet ne tokioje situacijoje. :D

Kitas mano sapnas, kurį šiandien apsimiegojusi aprašiau 4 ryto.
Pradinė versija, siužetas. Tikiuosi, kad kadanors baigsiu mirti savo sapnuose, nes man baisingai gaila savęs :DD.

Viskas buvo matoma mano akimis:


Automobilis atsidavė namais ir jaukumu. Radijo stotelė ramiai, bet linksmai grojo vieną iš savo nenuskaičiuojamos galybės dainų. Sukryžiavau kojas ir įsirangiau patogiai, kas buvo kiek sudėtinga su saugos diržu. Mama vairavo savo mažąjį, mėlyną vabaliuką, šypsodamasi gatvėms, o aš savo dailiems kojų piršteliams, kurie buvo kampuoti, visai kaip tėčio.

Važiavome autostrada, bet eismo juostų buvo dvi. Prieky mūsų važiavo toks pats mažas sidabrinis automobilis, bet ganėtinai lėtai, kas kiek papiktino mus abi su mama. Ji pasuko mašiną į kitą juostą ir ruošėsi aplenkti. Tačiau prieš akis išniro nematytas milžiniškas sunkvežimis, kurio vairuotojo nebuvo įmanoma išvysti tokioje didybėje.

Šaukiau jai, kad suktų atgal. Jaučiau, kaip veide stingsta siaubas, šokas ir bejėgiškumas. Pakirto ląsteles, arterijas, organus, neįstengiau net pajudėti. Mama bandė pasukti automobilį į šalį, bet mažas sidabrinis automobilis užkirto kelią ir sunkvežimis trenkėsi į mašiną. Smūgio metu mačiau, kaip mama sustingsta, užmerkia akis ir pasiduoda likimui, mirčiai, viso gyvenimo pabaigai. Pamėginau ir aš. Užmerkiau akis ir išvydau tamsą, juodą tuštumą, iš kurios daugiau nepabudau.

Kadangi nori komentarų tai pakomentuosiu.(:
Norėčiau pradėti nuo pabaigos. Manau, kad pabudai, nes kitaip aš dabar neskaityčiau šio įrašo. (sarkazmas, prašau už jį atleisti) Ir dėl to labai džiaugiuosi;D

Pirmą kart gyvenime pakomentuosiu gramatikos klaidą:
Mama vairavo savo mažąjį, mėlyną vabaliuką, šypsodamasi gatvėms, o aš savo dailiems kojų piršteliams, kurie buvo kampuoti, visai, kaip tėčio. kablelio nereikia.

Tačiau prieš akis išniro nematytas milžiniškas sunkvežimis, kurio vairuotojo nebuvo įmanoma išvysti tokioje didybėje.
šitame sakinyje man nepatinka du dalykai. Pirmas, tas nematytas sunkvežimis, nes nesuprantu kodėl jis nematytas, juk jis ir negalėjo būti matytas, ar ne?
Antra, didybėje. Kaip suprantu čia apie sunkvežimio dydį? Kažkaip ta didybė man labiau su galia, nei dydžiu susįjusi.

Visa kita gerai, neturiu daugiau ką pridurti.(: Nežinau ar tokio komentaro norėjai.:DD Bet sakei, kad nori štaisytų klaidų, tai čia klaidos, kurias aš matau. Bet apskritai nesijaučiu tinkama tokiems rimtiems komentarams. O be to, tai tik tavo sapnai, suprantu, kad juos užrašai kol esi pilna emocijų, o ir šiaip sapnai retai kada make sense. Atsižvelgiant į tai tekstas labai rišlus.(:

Turiu bėdą su kableliais. Dažnai pridedu jų per daug ir ne ten kur reikia. Pataisiau, ačiū.

Sunkvežimis nėra galingas, jis tik didelis. Taigi didybė, nes norėjau pabrėžti tikrai didelį dydį, tą valdingumą, kurį tas dydis sukelia ir t.t.

Supranti, paprastai DIDELIUS SUNKVEŽIMIUS tu matai. O prieš tai minėjau, jog važiavo MAŽAS sidabrinis automobilis. Taigi akivaizdu, jog jis vis dėl to turėjo matytis. Bet tiesiog įvyko kažkas mistiško ir jo nesimatė. Bent jau sapne. :D

Na, vis dėl to ačiū už komentarą, tai, kad mane pataisei ir šiaip ^^.

Užjaučiu dėl košmarų. Pati kas naktį juos sapnuoju. Suprantu Tave.
O skaityt neprailgo, įtraukė. užkliuvau už keleto skirybos klaidelių. Bet man asmeniškai tai tikrai netrukdė skaityti.
Šauniai perteiktas tekstas, net nepagalvočiau, kad tai sapnas, nes bent jau mano sapnai būna labai nerišlūs.
Bus daugiau sapnų?

Nežinau net. Daugelis jų nepasilieka tiek ilgai, kad turėčiau kantrybės juos užrašyti. Nes dingsta po 2 minučių. Per kuriuos aš atsigaunu nuo šoko. Būtinai papasakosiu kitus, nes turiu visą kolekciją. :)
Ačiū, kad skaitai. O jei pamatai kokią klaidą, būtų neblogai, jog ištaisytum. Iš klaidų mokomasi :)

fake magic rašo:

Manau, kad pabudai, nes kitaip aš dabar neskaityčiau šio įrašo. (sarkazmas, prašau už jį atleisti) Ir dėl to labai džiaugiuosi;D

Pirmą kart gyvenime pakomentuosiu gramatikos klaidą:
kablelio nereikia.

Tai niekaip nėra sarkazmas, kad ir iš kurios pusės bežiūrėčiau, kad ir kaip galvą pakreipčiau ;D Ir kableliai yra skyrybos, ne gramatikos klaidos. Tai tiek su fake magic ;DDDD

O dėl sapno galiu pasakyti, kad neprailgo, nes buvo labai trumpas ir įprastas. :)
Patiko apie kojų pirštus.

Na ir gerai :D
Mano pirštai iš tiesų kampuoti. :D

Ištrinkite.