Lapės skraido žemai

Paukščiai pamiklo fone užgiedoja
Ariją, siaubingai tyrą ir žavią.
Žmonės akimirkai sustoja ir žiūri, lyg praradę amą.
Liūliuoja juos skambi daina, užmerkiamos jų akys.
Fėjos glosto jų galvas šalia ir dainuoja apie dangaus palaimą.
Susirenka baisinga minia ir skanduoja Marijos vardą.
Dievas užvaldo visus ir sako: “Ilsėkitės per amžius”.
Sugriūna miestai staiga, įklimpsta visi,
Kaip akmenys į pragaro smalą tirštą, be minties išsigelbėti.
Bet myli jie Dievą labai, o ir fėjos dainuoja gražiai.
Miršta tie žmonės ramiai, kaip užhipnotizuoti Adomo ir Ievos vaikai.
Nubaudė bausme begaline Dievas neradęs ramybės,
Matydamas vien tik nuodėmes ir karus, bei žemę žalojamą Jo.
Suklydo žmogystos jo kurtos.
Užsitraukė rustybę Jo klaikią, bet nieko, daugiau to nebus,
Nes perkurs juos Dievas iš naujo.
Sielas juodas ir pilkas išvirs ir pavers į baltas.
Pyktį, klaidas ir kerštą sulydys ir sumes į karstą.
Ištrauks tada iš jo – meilę, tuštybės nepaliestą.
Atkurs jis sunaikintus laukus ir ten sudaigins daigus.
Atkurs jis nelemtą žmoniją, ramią ir tyrą, kaip vandenį,
Neleis jiems daugiau to daryt, kad ir vėl sunaikintų pasaulį.

Puodelis

Nupiešiau ąselę puodelio krašte,
Alyvoms žydint tamsiam bulvare,
Kur raganų šluotos dulkėtos, miltuotos
Knisas po purvą – margą, raštuotą.

Žiedžiau aš puodelį: mažutį, tvarkingą,
Norėjau ten rast aš žmogų laimingą.
Betgi sutrūko puodelis per pus
Ir laimė išbėgo pro šukių kraštus.

Oi raganoms buvo juoko ir purvo!
Dar drabstėsi jos: „Kaip jis nusmurgo“.
O vargšas puodelis, suskilęs per pus,
Dar bandė sakyti, jog jis nepražus.

Sapnai pabėgeliai

Svetimų aranžuočių giesmės skambėjo,
Choras sutrikęs stebuklą regėjo.
Virš žemės pakilo margieji sapnai
Ir liko tik tamsūs erškėčių žiedai.

Vėjas stiprus, guvus ir galvotas
Sekė sapnus į pievas miglotas.
Ten medžiai galiūnai sustoję urmu,
Neleido sapnams pasklisti svetur.

Kur raganų šluotos baisingai dunksėjo,
Baubai ir pabaisos po žemėm krutėjo.
Žinojo žmogeliai vargdieniai visi,
Kad galas sapnams tuoj būsiąs arti.

Tačiau medžių šakos tvirtos ir ramios
Sulaikė sapnus prie tilto anapus.
Vėjas rakino marguosius bėglius
Ir liepė sugrįžti pas žmones savus.