Pono čiuptuvo kampelis

Sveiki visi! :)
Tik ką atėjau į jūsų šią nuostabią vietą lydimas vieno asmens, ir kadangi tai mano pirmasis postas, nemuškit, jei kas ne taip.
Priežastis kodėl aš čia rašau yra ta, jog norėčiau labai sulaukti pagalbos iš jūsų, kritika būtų dar geriau.
Nes kaip rašytojas (koks aš ten rašytojas) sustojau dirbti, nes jaučiu, kad kažkas negerai yra su visais mano darbais. Kažko juose trūksta, ar gal atvirkščiai per daug, nežinau :)
Taip, kad jeigu jūs galėtumėte pasakyti ką nors, išbučiuočiau visus !
Čia yra pora kūrinių, atspindinčių mano stilių daug maž.

Mūsų rytas

Pagaliau aš darau tai, ką noriu,
Dovanoju šiandien tau gėles.
Bet jeigu pats jas užauginau,
Jos įgauna kelias prasmes.

Kartais juk noris matyti kažką
Nesvarbu, kad tai būtum ne tu.
Aš tau labai dėkingas,
Kad atsisakei tikėt egoizmu.

Aš maldavau tavo pagalbos,
Gavau tiktai daugiau užduočių.
Būtent tam, kad galėčiau paklausti,
tik deja neįdėjau jokių pastangų.

Išėjęs laukan ryte jautiesi kitaip,
Šaltis krečia, bet tau malonu.
Viduje jauti šilumą,
Nes prasmę įgauna tai kas svarbu.

Laikas Judėti toliau,
Bet manęs su tavim dar nėra.
Aš nepasiūlysiu tau savo pagalbos,
Kad ir kokia ji būtų menka.

Nors kartais Norėtum. kad būtų kitaip!
BEt esi dėkinga/as visiems.
Už tai, ką jie daro ir ko nežinai.
Juk tai verta sužinoti patiems !

Tu negavai to, ko norėjai,
Bet visko, ko paprašei !
Tau sparnai buvo duoti,
Kad paskleistum šią laimę visiems.

Šiandien tu bėgi, nežiūri atgal,
Būtent tai ir yra gerai !
Šiam gyvenime nepalieki pėdsakų,
Tol, kol to nežinai.

Daugiau nieko nepešiu, sakydamas tai,
Pabaiga jau buvo anksčiau.
Bet mano pasirinkimą užbaigtį lėmė,
Tai, Kad laiku tave pažinau!

Žinios gerai, bet kur gi jas dėt,
Jeigu nebelieka vilties?
Dvylika brolių sutinka,
Šį laisvės erelį lemta paskleisti visiems.

Įkvėpki giliai, pati juk matai,
Laimei nėra ribų!
Naujas rytas išaušo.
Aš džiaugiuos!
Tą patį darai ir tu!



Šlovė

Ji graži...
kai žiūri į ją iš toli.
ir tik veliausupranti,
kur gi dingai su savo mintim.

Pasaulis nėra laiminga vieta,
kurioje viltis neužgęs...
Būtum žinojęs, kad tai tiesa,
jeigu klausytum savęs...

Bet tu pati pasakei,
Kad kartais kartais neverta kapstyti giliai,
Tad jeigu nei atgal, nei į priekį , nei stovėt?
kas gi belieka?
kaltinamasis, prašauu, kalbėk...

Ir tu juk pats ar pati tai žinai,
kad paslaptį slepia būtent krantai,
ir nėra jokių dorovingų darbų,
kurie sakytų kitaip.

Aš įžengiu į tavo valdas,
gaila, bet tam kad nematyčiau savęs.
neaiškinsi ar tavim man tikėt,
bet tu priverti šitą vištidę spindėt.


Ir jeigu tiesa visą laiką šalia,
tai kodėl aš toksai kvailys?
o gi todėl, kad jos geriau nežinot,
bet tai nereiškia, kad neverta ieškot....

Ir visi pasaulio valdovai
būtų pasielgę kitaip,
jeigu žinotų kur ji yra,
ir kodėl jos geriau nepasiekt...

"Mūsų rytas" - yra nereikalingų eilučių, kurios sako, jog nori tik išspausti, kad tas stulpelis susidėtų iš keturių. Turėtum apgalvoti labiau, ką nori perteikti eilėraščiu. Yra labai abstrakčių vietų ir labai smulkmeniškų. Reikėtų pasirinkti vieną kryptį.
Pavyzdžiui, '...Žinios gerai, bet kur gi jas dėt..' - nebūtų paprasčiau, 'žinios gerai, kur jas dėt?' Trūksta nušlifavimo. Kiekvienas žodis turi būti toks svarbus, kad be jo eilėraštis neskambėtų ir būtų nesuprantamas.

"Šlovė" - daug geresnis. Bet vėlgi, mano nuomone, per daug jungtukų. Eilėraštis turi turėti, kažką užslėpto, kuriame kiekvienas atrastų sava.

Puiku, kad rašai stengiesi. Tikiuosi mano nuomonė, tau padės tobulėti. :)

Reikia pranešti, kad aš neesu gera eilėraščių komentatorė, ar juo labiau, kritikė, bet pabandysiu kažką pasakyt ;D

Och, pagaliau rimuotos eilės. Nelabai mėgstu, o dar labiau - nesuprantu vadinamosios baltosios lyrikos. Tad buvo gera paskaityt kažką su rimu ;}

Abiejuose tavo eilėraščiuose jaučiasi toks tvirtumas. Skaitant mintyse jaučiasi stiprus taktas, kiekviena eilutė užsibaigia užtikrintai. Didžiausia bėda (kuri beje kuriant eilėraščius ir pas mane yra), tai, kad norėdamas labai surimuot tu pameti mintį ir paprasčiausiai ieškai žodžių, kurie tiktų į rimą tame posme. Pavyzdžiui čia

Citata :

Kartais juk noris matyti kažką
Nesvarbu, kad tai būtum ne tu.
Aš
tau labai dėkingas,
Kad atsisakei tikėt egoizmu.

Kaip pirmų dviejų eilučių mintis siejasi su paskutiniųjų dviejų mintimi? Tai lyg dvi skirtingos pavienės frazės sulipdytos į vieną posmą.

Antrajam eilėrašty peržvelk yra gramatikos klaidų.

Citata :

Aš įžengiu į tavo valdas,
gaila, bet tam kad nematyčiau savęs.
neaiškinsi
ar tavim man tikėt,
bet tu priverti šitą vištidę spindėt.

Čia nuoširdžiai nusijuokiau ;} Ta vištidė šiame kontekste taip... įspūdingai nuskambėjo ;DD

Rimuoti moki, tai neblogai jauti, pabandyk susigalvoti mintį prieš kuriant pavienes frazes ir surimuoti istoriją. Tada gal ir bus panašu į bandymą sukišti prozą į eilėraštį, bet bent jau aiškiai dominuos mintys posmuose.

O šiaip neblogai, man kaip rimo mėgėjai patiko ;}

Ačiū už greitus atsakymus, net nesitikėjau :)
Tikriausiai, tą ir norėjau išgirsti, ačiū, kas svarbiausia, jog kaip tik šios problemos nebuvau apgalvojęs, dabar žinosiu.

WaWa, taip pat nesuprantu baltų eilių, tiesiog jų nesuprantu :D

Citata :

Kartais juk noris matyti kažką
Nesvarbu, kad tai būtum ne tu.
Aš
tau labai dėkingas,
Kad atsisakei tikėt egoizmu

Na, man kaip tik šis posmas atrodo vienas iš logiškiausių :D
egoizmas yra tai, kas priverčia žmones rūpintis tik jais ir matyti visur tik save.
Ir čia turėjau ommeny, kad kartais mes- žmonės, norime matyti šiam psauly kažką kito, bet ne mus pačius. tai nutinka nedažnai, todėl aš esu dėkingas tam žmogui, į kurį kreipiuos, kad jis netiki žmogišku egoizmu, nes jei tikėtų, tai prarastų viltį kituose, bei pats taptų egoistas. Todėl, kad ir kaip čia nesisietų su visu eilėraščiu (jeigu taip yra netyčia), bet posmas ligtais yra :D

Ačiū :)
Stengsiuos.

Na, vis dėlto su rimu šiek tiek problemų yra, bet eilėraščiams tai juk nebūtina, be to, viskas lengvai ištaisoma :)

,,Mūsų rytas'' pasirodė galybės minčių junginys, iš pirmo karto nesupratau nieko, skaičiau antrąkart. Geras eilėraštis (bent mano nuomone) ir turi būti skaitomas kelis kartus, bet šiuo atveju gal reiktų kiek susiaurinti temų įvairovę...

Sutinku su Rožine avele, kad ,,Šlovė" geresnis, tik kai kuriose vietose per daug tiesiogiai kalbi, eilėraščiuose retai tiesiogiai ir iš karto pateikiamas atsakymas į iškeltą klausimą kaip čia:

Citata :

Ir jeigu tiesa visą laiką šalia,
tai kodėl aš toksai kvailys?
o gi todėl, kad jos geriau nežinot,
bet tai nereiškia, kad neverta ieškot....

Ir nereikia bandyti priderinti giminės prie skaitytojo:

Citata :

BEt esi dėkinga/as visiems.

Citata :

Ir tu juk pats ar pati tai žinai,

Tai visai nebūtina ir atitraukia dėmesį nuo to, ką nori pasakyti.

Tai va, labai tikiuosi, kad nepasirodžiau labai griežta ar pikta :) Tai tik mano nuomonė ir bandymas padėti, bet aš juk ne profesionalė, tad nepriimk visko labai rimtai. Šiaip eilėraščiai įdomūs, netradiciniai, turi ką pasakyti, savo stilių ir tai puiku! Man irgi vienu metu atrodė, kad nebegaliu nieko doro parašyti, bet vienintelis būdas išspręsti šią problemą: rašyti ir klysti, net jei atrodo, kad neišeina.

Tad sėkmės tau! :))

Na, mergaitės viską jau kaip ir pasakė.
Tad, pone čiuptuve, ar pamatysime daugiau jūsų eilių?