man pavėjui ar prieš bangas?

Pradėsiu ir aš skelbti savo eilėraščius viešumoj.

Šis- rašytas mamai, pirmojo gegužės sekmadienio proga. Kadangi nesu materiali, o mano mama- taipogi, tai nusprendžiau prie gražių ir kvapnių gėlių, pridėti iš širdies gimusį eilėraštį.

Tavo širdis- vandenyno dydžio:
Telpa negandos, viltys, meilė kartu.
Tau vienai mano pasaulis skirtas
Tavo švelnumu aš gyvybę jaučiu.

Pro gyvenimo duris įžengti mokei,
Užmiršti tai, kas skaudu ir baugu.
Savo šiluma ir meile mane gaubei.
Ir tai man yra taip brangu!

Mama, Tavo šypsena nugali tamsą,
Tavo meilė stumia pirmyn.
Mama, dovanoju ir aš Tau savo meilę,
Kad nors Tavo sieloje liktų viltis.


2010. XII. VIId.

Vis rieda kamuoliai
Saulės šildantys delnai
Ateina mūsų meilės pavydėt.

Prie upės tamsios
Kur niekad nėr aušros
Mes turim visiems spinduliuot.

Ar vėjas šiaurys
Ar saulės debesis
Pilna meilės guli širdis.

Vis rieda kamuoliai
Saulės šildantys delnai
Ateina mūsų meilės pavydėt.


***

O, dangau, Jis mane pakerėjo!
Savo šypsena, blakstienom, širdim...
Tiek daug kartų žvelgiau į Jį su viltim,
Į Jo pirštus, kaklą, žvilgsnį skvarbiausią.

O, dangau, Jis nuostabus!
Nežemiškas, lauktas, išsvajotas...
Tiek naktų, minučių ir savaičių lauktas,
Ypatingas, nepaprastas, žavingas...

O, dangau, aš myliu Jį!
Apsupta ir išgydyta širdimi.
Tiek metų laukta, svajota ir... išlaukta,
Atėjo gražiausia mūsų meilė pas mane.

Vakar rašo:

[/i]2010. XII. VIId.

Vis rieda kamuoliai
Saulės šildantys delnai
Ateina mūsų meilės pavydėt.

Prie upės tamsios
Kur niekad nėr aušros
Mes turim visiems spinduliuot.

Ar vėjas šiaurys
Ar saulės debesis
Pilna meilės guli širdis.

Vis rieda kamuoliai
Saulės šildantys delnai
Ateina mūsų meilės pavydėt.

Labiausiai patiko šita dalis. Labai gerai išbaigta.

Labai dėkoju už nuomonę! :>

Miela, kad mamai parašei. Tikrai puiki dovana. :)
"Ateina mūsų meilės pavydėt". Sukėlė šypseną šitas. Prieš man išskrendant, kai reikėjo atsisveikinti su mylimuoju, jis man pasakė: "kai tu grįši, atsigriebsim už prarastą laiką taip, kad atsigriebimas mums pavydės".

Paskutinysis priminė tas paaugliškas istorijas apie mergaites, alpstančias dėl vaikinų. Kažkaip neįtikino, kad tai ta tikroji, išlauktoji meilė...

Lauksiu daugiau tavo kūrybos. :)

Labai ačiū už nuomonę! : >

2010. XII. VIId.

Vis rieda kamuoliai
Saulės šildantys delnai
Ateina mūsų meilės pavydėt.

Prie upės tamsios
Kur niekad nėr aušros
Mes turim visiems spinduliuot.

Ar vėjas šiaurys
Ar saulės debesis
Pilna meilės guli širdis.

Vis rieda kamuoliai
Saulės šildantys delnai
Ateina mūsų meilės pavydėt.

Man taip pat labai šis patinka. Netyčia net melodija šiam eilėraščiui sukūriau. :D

Ei! Labai norėčiau išgirst. : >

Išeik, kaip atėjai.

Suplok savo jausmais, kad nebūtų tylos
Apsigręžk, užsimerk, širdies nebetildyk.
Parašyk mintimis laišką ant uolos,
Kur vienas kaip paukštis norėdavai lakstyt.

Ar tai paprastas palytėjimas gyvenimo,
O gal dvasioj pražysta gėlės.
Tavo jausmai vedė man link šviesaus kelio,
O gal tai tebuvo vien gudrios mįslės.

Nutilk, nebereik tos aistros.
Nusigręžk, atsimerk, eiki vienas ten.
Pasakyk, kai viskas atsibos,
Kaip svetimas vėjas pakilki padangėn.

Eiles rašančios moterys – tas pat, kas skaičiuojantys arkliai. - Erichas Marija Remarkas

Paskutinis man labiausiai patiko! Gražiai rašai, labai daug apie meilę, kiek pastebėjau :)

Man taip pat šis labai patiko. Bandžiau sukurti melodiją, bet truputį žodžiai pešasi, bet vistiek šis eilėraštis melodingas ir gražus.

Agne, turbūt tai dėl to, kad esu mylintis ir romantiškas žmogus.
Ačiū labai!

Jūs mane įkvepiat toliau rašyt. : >

visų pirma man patiko temos pavadinimas, nežinau kodėl, nu čia tokia smulkmena :D

nepasigailėjau paskaičiusi tavuosius eilėraščius. man labai patiko. tokie žavūs, gyvybingi, lipantys prie širdies ;3

vakar pervadinau, kažkaip Atika nuolat galvoj skamba. : >
Jei atvirai, nesitikėjau, kad mano eilėraščiai bus pripažinti kitų. Tikrai dėkoju. : >

Čia, po mėnuliu

Aš į dangų rankas tiesiu
Vingiuotu stiklo keliu einu.
Aš į žemę pėdas kišu gilyn
Ten, kur po velėna alsuosiu mirtim.

Mano akyse atsispindi spalvos
Pasaulio trapumą glosto visos rankos.
Stebėt savo gyvenimo aš negaliu
Esu ir būsiu čia, po mėnuliu.

Nesakau, kad gyventi gali būti lengva,
Nemanau, kad tau taip yra lemta.
Tik leiski sau to kartumo paragaut,
Juk nereikia visko su šaknimis išraut.

Ar jauti, kaip vėjas skuba kartu su tavimi,
Patepa, aplieja sielą medumi.
Kvapą vasaros saldžios, liūdnumą to rudens tylos,
Pasaulio trapumą glosto visos rankos.

Gražu. Visai patiko ^^.

visai ačiū!

Į sielą žnybt.

Sienom mano mintys juodos lipa
Gal ir juokas skamba - nežinau.
Nors viskas pinasi, tačiau:
Gyvenimas turi savo tvirtą kilpą.

Nevadinsiu to liūdesiu, neverta.
Nevadinsiu skausmu - to nėra.
Likimas nešioja savo tiarą
Mano siela ant jos sunerta.

Kurgi dingsta viskas po nakties juodos?
Kai akys į tamsias lubas žiūri.
Kai nebejauti savo kūno tūrio
Kurgi dingsta viskas po nakties juodos?

Labai gražus.

Mintyse rašo:

Į sielą žnybt.

Sienom mano mintys juodos lipa
Gal ir juokas skamba - nežinau.
Nors viskas pinasi, tačiau:
Gyvenimas turi savo tvirtą kilpą.

Nevadinsiu to liūdesiu, neverta.
Nevadinsiu skausmu - to nėra.
Likimas nešioja savo tiarą
Mano siela ant jos sunerta.

Kurgi dingsta viskas po nakties juodos?
Kai akys į tamsias lubas žiūri.
Kai nebejauti savo kūno tūrio
Kurgi dingsta viskas po nakties juodos?

Nuostabus šis.
Skaičiau visus tavo eilėraščius šioje temoje, pagarba Tau. Su nekantrumu laukiu dar!

Net nesitikėjau tokių komplimentų.
Ačiū labai!