Dabar žinau kas yra meilė

Žiūrėjau kaip ji grakščiai sukosi vidury salės, o tūkstančiai akių buvo pakerėtos. Ji niekada nebuvo tokia laiminga. Atrodė, kad ji skrenda, kad ji net nemato mūsų. Nuo kiekvieno jos žvilgsnio mane užliedavo šiluma. Tokia šiluma, kuri vertė jaustis mane reikalingu, mylimu...
Jos balta it sniegas ir lengva kaip plunksnos suknelė sklandė aplink ją ir kėlė mažus, vos pajaučiamus, vėjo gūsius.
- Ateik... - ji šypsojosi.
Ji vis dar šokdama artėjo manęs link ir savo aksominiu balsu kartojo tą žodį.
Ištiesus ranką, kuri nuo visų šviesų švytėjo mano akyse, apkabino per liemenį ir lengvu judesiu nusitempė į salės vidurį.
Jaučiau, kaip mano kūną užvaldo, kažkas neregėto. Toks lengvumas, švelnumas, noras... Visos svajonės tuo metu atrodė pasiekiamos ranka.
- Pabučiuok mane... - ji sukosi aplink mane.
Nusijuokė.
Jos juokas skambėjo kaip kalėdiniai varpeliai, o lūpos viliojo, kaip prisirpusios vyšnios.
Silpnumo akimirka.
Mano lūpos priartėjo prie jos ir mes tapome vienu. Ji savo tobulom rankom apjuosė mano kaklą ir jį švelniai glostė.
Apkabinau ją taip, kad ji jaustųsi saugi, nors ji ir jautėsi taip. Norėjau, kad ji būtų tik mano.
- Laikas bėga, mes senstam... Galiausiai iš mūsų nieko nebeliks... - ji lėtai paleido mane ir lengvu judesiu dingo iš mano glėbio.
Ji šypsojosi. Minia žmonių plojo. Kiekvieno veide pamažu ėmė atsirasti nuovargis. Akyse vis labiau galėjau įžvelgti nerimą, neviltį. Jų veiduose atsirado senatvės raukšlės.
Viskas sukosi labai greitai. Stovėjau salės vidury ir nesuvokiau kas vyksta. Pakėlęs savo rankas prieš akis pakraupau. Atrodė, kad kelias valandas jas būčiau mirkęs vandeny. Juokas.
Ji juokėsi, tačiau jos balsas nebebuvo toks.
Muzika nutilo. Viskas dingo. Aplink mane nebeliko nieko, tik senos apgriuvusios sienos, keli niekam nereikalingi paveikslai.
Aš vienas.

Gražu ir liūdna...
Žmogus visą gyvenimą būna vienas. Vienas gimsta, vienas kovoja su savo demonais (artimi žmonės tik sukuria pagalbos iliuziją, už tave jie nieko nepadarys), vienas miršta.
Toks gyvenimas.

P.s.: vidury, vandeny - gale ne nosinės, o ilgosios, nes tai sutrumpinti vietininko linksnio (viduryje, vandenyje) variantai, o vietininko linksnyje niekada nededama nosinė.

P.p.s.: Puikus darbas

Ačiū :)

Spoiler:

Žavu! Atleisk, aš nelabai moku apibūdinti tokius kūrinius kaip tavo (čia gerąja prasme :))... Jis toks elegantiškas: lengvai persiskaito, neapkrautas detalėmis ir puikiai atskleidžiantis pačią esmę, nors tiesiogiai jos nepasakantis. Labai patiko

Labai elegantiškas tekstukas, mane pakerėjo jame atsispindintis rafinuotumas. Poroje sakinių norėtusi kiek kitokios formuluotės, nes nelabai aišku, tačiau gal čia tik man vienai taip pasirodė. Lengvai suprantama potekstė, tik gaila, kad tokia liūdna. Man patiko lauksiu dar tavo darbų :)

Dėkui :)

Prisimenu lyg tai buvo vakar. Tokių dalykų neįmanoma pamiršti.
Jis buvo nepasiekiamas, savimi pasitikintis, pasikėlęs, bet visų svajonė. Kiekviena norėjo jį bent pirštų galais paliesti, tačiau jis nuo to labai gerai apsisaugodavo. Jis buvo taip įvaldęs žvilgsnių meną, kad vos eilinė, niekuo neturinti jį sužavėti mergina, buvo atstumta tik pažvelgus į ją. Elvio šukuosena, odinė striukė ir [You must be registered and logged in to see this link.] vedantis visas iš proto. Na žinoma, aš taip pat buvau beviltiškai jį įsimylėjus, jo net nepažinodama.
Jo merginos keisdavosi kas kelias dienas ir savaites. Štai čia [You must be registered and logged in to see this link.], mergina kuri su juo išbuvo kone trumpiausiai, tačiau jai juk pasisekė. [You must be registered and logged in to see this link.], auksinio balso savininkė, jį suviliojo ir paliko. Po jos tokio drąsaus elgesio, jis ilgai negalėjo atsigauti, todėl mėgavosi gyvenimu be įsipareigojimų. Po gerų metų, kai jis gyveno laisvai, nesivaržydamas, jo gyvenime pasirodė [You must be registered and logged in to see this link.], kurios šeima persikraustė gyventi į Kentukį, dėl geresnių darbo pasiūlymų. Pilka pelyte, su niekuo nebendraujanti, išskyrus jos seserį, kuri miestelyje pasirodydavo po ilgų darbo dienų. Visada su savimi nešiodavosi knygas ir savo užrašus, kad galėtų aprašyti gražius vaizdus, žmones ar nereikšmingus įvykius.
Kaip tik tą dieną ji užpildė paskutinį lapą ir apvyniojusi kaspinu iš plaukų, įsidėjo į nedidelę rankinę, kurioje vargiai būtų tilpus jos knyga. [You must be registered and logged in to see this link.] nejučiom atsitrenkė į naująją merginą, tačiau aplinkiniai teigė, kad jis tai planavo vos tik ji pasirodė. Kad ir kur slypėtų tiesa, jo žingsnis buvo lemtingas.
Mergina nusišypsojo jam stulbinančia šypsena ir grakščiais rankų judesiais pasitaisė vėjo išdarkytus plaukus.
Iki šiolei esame kartu. [You must be registered and logged in to see this link.]
Tikiuosi [You must be registered and logged in to see this link.] meilė bus tokia tvirta kaip ir mūsų. Kad ir kiek visko teko išgyventi - mes visada buvome vienas kūnas dviejuose.

Nežinau kodėl, bet tikriausiai dėl noro pažvelgti į 50-60 metų stiliaus ir panašiai detales. Vos peržvelgus kilo puiki idėja, tačiau nelabai tikriausiai man pavyko ją perteikti.

Na, šis man patiko ne taip labai kaip praeitas...

Citata :

Jis buvo taip įvaldęs žvilgsnių meną, kad vos eilinė, niekuo neturinti jį sužavėti mergina, buvo atstumta tik pažvelgus į ją.

Nesu specialistė, bet kam idėjai tą "vos"? Truputį užkliuvo skaitant.

Pati idėja: gražuolis vaikinas ir "pilka pelytė" truputį nuvalkiota, bet, suprantu, kartais sunku to išvengti ir būtent tie banalūs dalykai kartais atrodo tinkamiausi. Čia tik pastebėjimas :)

Citata :

Iki šiolei esame kartu. Tik jo glėby jaučiuosi esanti tobuliausia.
Tikiuosi jūsų meilė bus tokia tvirta kaip ir mūsų. Kad ir kiek visko teko išgyventi - mes visada buvome vienas kūnas dviejuose.

Labai patiko ta dviejų senukų nuotrauka, tokia miela! Ir šiaip pabaiga graži

Čia buvo tik šiaip, ne noras ką nors sužavėti, o pabandymas ar panašiai. Man ir šita story nepatinka kaip ana, bet tiek jau to :D
ačiū :)

Žinoma, kuo daugiau tokių pabandymų, tuo labiau tobulėji, tad lauksiu kitų kūrinėlių! :)

- Myli mane? - mano gerklėje užstrigo oras ir užkimau, tačiau, kad ir koks atsakymas turėjo suskambėti jo lūpose, aš to laukiau.
Iki saulėtekio buvo likus daugiausiai valanda. Pieva jau buvo nusėta rasa. Buvau jo glėby ir man nieko netrūko. Visiškai nieko. Jaučiausi pati laimingiausia.
Jis mane stipriau priglaudė prie savęs ir pabučiavo į galvą. Visai taip, kaip tėtis vaikystėje. Po kelių minučių tylos ir nedidelio nerimo jis priglaudė lūpas prie ausies ir sušnibždėjo:
- Myliu.
Kūną užliejo neapsakomas jausmas. Nebuvo šalta, tačiau mano oda pašiurpo.
Man buvo gera su juo to ir nežinant. Bet dabar... dabar jaučiausi kaip devintame danguje, nors tą frazę turbūt esu kartojus jau tūkstančius kartų. Šis kartas visai kitoks nei tie, kurie jau buvo. Jie visi nublanksta prieš jo ištartą žodį, prieš jo balsą, apkabinimą ir visą kitą kas susiję su juo.
Nusišypsojau sau ir mintyse padėkojau Dievui už šią akimirką.
- Alisa, o kas bus vėliau? Kas bus, kai mes pasuksim skirtingais keliais?
Spustelėjau jo delnus ir kad ir kaip buvo nepatogu, atsisukau į jį.
- Mes nepasuksim skirtingais keliais. Aš tuo tikiu.
Jis žiūrėjo man į akis, kuriose turėjo matyti džiugesį ir didelę meilę. Aistrą. Nežinau kas buvo manyje, nežinau ką aš jaučiau, bet tai buvo pats nuostabiausias dalykas.
- Nenoriu, kad tai baigtųsi, - pasakė jis ir kylant saulei jo lūpos priartėjo prie manųjų.
Saldus bučinys. Jaučiau, kaip suvirpėjo širdis. Ech. Ne apie tai galvojau. Dabar tenorėjau paskęsti jo glėbį.
Jis švelniai atsitraukė ir su nosies galiuku palietė manąjį.
- Saulė jau kyla, - jis man padėjo pasisukti į saulės pusę ir vėl stipriai mane priglaudė prie savęs.
Tai buvo pats gražiausias saulėtekis kurį mačiau per visą savo gyvenimą.
- Myliu tave, - jis dar kartą sušnibždėjo tai man į ausį ir švelniai pabučiavo kaklą.
- Aš tave labiau, - atsakiau į jo žodžius ir stebėjau saulės pirmuosius spindulius.
Dabar žinau kas yra meilė.

paprasta, miela. jeigu nebūčiau patyręs kažko panašaus nesuprasčiau šito teksto grožio ir to jausmo. nes kitaip viskas atrodo kaip eilinis tekstas be jokių emocijų

O aš šiandien norėjau kažko saldaus :D Kažko tokio sukeliančio prisiminimus ^^

Pritariu K.
Taip pat labai saldu ir daug daug meilės.
Meow.

Meilę (ne seilę ir ne įsimylėjimą) kaip ir tikrą draugą pažinsi tikrai ne tokiomis akimirkomis. Na bet viskas estetiška, romantiška iki kaulų smegenų... Jei sakai, kad to norėjai, tai sveikinu, pavyko.