Mokantis skraidyti

Viena makalynė be pavadinimo :)

Mano pirštai groja tavo tyla,
Nes langai atviri ir kvėpuoti – lengva!
Tavo naktis tupi aguonos žiede,
O mano vėjas sėdi ant tvoros
Ir baladoja kojomis į širdį.

Ir tamsioje dermėje ištirpsta dangus,
Tik žvaigždės nardo mėnulio sonetuose,
Mes plaukiam šviesos taku į saulę
Ir gėlės atsuka į mus savo žiedus…

Mano drakonai lekia atsigert vandens
Ir jų sparnai gieda vėtras ir žalias audras,
Jos nuverčia tavo namus ir bėga slėptis,
O mes sukuriam naują gyvenimą ir šokam dainoje.

Basom lekiam per šlapią gyvenimą,
O rasa krinta ant mūsų purvinų kojų,
Tavo žodžiai virsta mano galia
Ir pėdos pina iš žolės kasas.

Mano lėlės tampa tavo draugais,
O keliai atviri ir juoktis – gera!
Tavo diena sėlina pušų viršūnėmis,
O mano lietus šoka ant stogo
Ir moja sparnais – mums mėto plunksnas...

Paskutinis eilėraštis labai gražus ir man begalo patinka! ^^

Ačiū!!!! Džiugu girdėti :))

pasimečiau. tikrai.
tavo eilėraščiai nuostabūs!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

oxygen, nereikia pasimesti :)) Ačiū labai

Taip verkia sužeistos sielos

Mano sidabro laukus sudegino liepsnos,
Bėga žvėrys ir svyla plaukai,
O viltys lyg žuvys paniro,
Mano rankose – rožių spygliai...

Mano mėlyną dangų sudraskė
Baisūs vėjai ir aukso žaibai,
Tik lietus neatėjo, tad vėlei
Jie dainuos: „pražuvai, pražuvai...“

Mano balsą išsinešė bėgantys paukščiai
Ir praplyšo voro tinklai,
Kai matai viską tiesiai ir aiškiai,
Supranti: pražuvai, pražuvai...

Mano oazę užpustė lyg smėliu,
Nebeliko vandens nei akmens,
O tiltai iro suiro,
Tuščiuos rūmuos vėjas plevens.

Šitaip verkia sužeistos sielos,
Jos nešaukia, nebėga, tik tyli,
Jos savim nebetiki, skęsta,
Jos nekaltina, bet ir nemyli...

Skausmo ašarą auštant sugauki,
Kol ji dar nevirto į nieką,
Kaip išskris migruojantys paukščiai,
Taip ir jos savo kūnus palieka...

Šitas man labiausiai patinka iš visų buvusiųjų. Labai, labai gražus.

Ačiū! Man jis irgi kol kas atrodo vienas iš geriausių :)

Tavo eilėraščiai man tiesiog nuostabūs! Šiaip eilėraščių neskaitau ir nesuprantu, bet karts nuo karto atsiranda žmonių, kurių eilėraščius aš dievinu. Kažkada tai buvo tokia Rūta. Dabar tu. (:

Ačiū labai!!! MeRoje pradėjau rašyti tikėdamasi sulaukti kritikos, o čia vieni pagyrimai tai man tikrai labai daug reiškia!

fake magic, tavo komentaras tai išvis, nejaukiai pasijutau... Ačiū

Tai va, tik norėjau padėkoti visiems visiems visiems balsavusiems už mano eilėraščius rugpjūčio mėnesio rinkimuose ir visiems skaitantiems ir komentuojantiems!!! Milijardai milijonai ačiū, myliu jus ir siunčiu šiltą apkabinimą!!!! :)

Tikrai labai gražūs ir ypatingi eilėraščiai. :)

ewigkeit, ačiū!!!

Be pavadinimo

Ar toli reikia eiti?
Kasdieną.
Kad rastum kelio ženklus
Ir arbatos puodelį
Sidabriniame šaukštelyje rūpesčio...

Bėk! Bet naktis viską mato,
Kaip duonriekiu peiliu
Širdį dalini už saldainius sapnų.
Meluok! Du irisai
Surakina dantis šypsenai.

Sudaužus tris kartus kulniukais
Septynmylių batų,
Žengsi per savo išdidumą,
Bet klaidų neištrinsi,
Vien paspaudęs „Delete“.

Ir šauksi, paklydęs tarp realybės
Ir pasakų,
Ir dalinsi gėles nuo skardžio
Mėtysi tekančias upes.
Gerk vandenį tiktai iš savo šulinio
Ir melskis vėjui.

Citata :

Ir melskis vėjui.

Šita frazė "melstis vėjui" labai patiko. Ir tavo eilėraščiai taip pat tokie savotiški ir ypatingi, tad juos įdomu skaityti ^^.

Eilėraštis Gretai (kaip ir žadėta :))

Spoiler:

Tačiau jis apie mus visus :)

Aukščiau

Mes gimėme tam, kad tikėtume
Kažkuo didesniu, nei mintis,
Kai visi tik bėga ir vejasi,
Pakilti – skirta mums lemtis

Kai kalnai per aukšti netgi paukščiams,
Kai tamsa tiršta lyg mirtis,
Mes gimėm tekėti su saule,
Kovoti ir eiti, į orą paleisti viltis.

Mes griausime sienas iš žodžių,
Iš ledo ir akmenų,
Mes eisime, eisim, kovosime,
Nutrūkę nuo savo namų...

Kiek mums kainuoja benzinas?
Kiek sumokėsim už laimę?
Nebus per platus vandenynas,
Per siaura nebus mums palangė.

Nežinodami kur, nežinodami kaip,
Mes lekiame paskui svajonę,
Kad ir kur tai nuves, tariam „taip“,
Eik į priekį, palik abejonę!

"Mes gimėme tam, kad tikėtume
Kažkuo didesniu, nei mintis,
Kai visi tik bėga ir vejasi,
Pakilti – skirta mums lemtis

Kai kalnai per aukšti netgi paukščiams,
Kai tamsa tiršta lyg mirtis,
Mes gimėm tekėti su saule,
Kovoti ir eiti, į orą paleisti viltis.

Mes griausime sienas iš žodžių,
Iš ledo ir akmenų,
Mes eisime, eisim, kovosime,
Nutrūkę nuo savo namų..."

Nuostabūs stulpeliai. Tačiau žodis benzinas grąžina į realybę ir kažkaip net nebemiela tampa. Bet iš tiesų tu turi talentą kurti!

Atleisk už benziną, bet aš ir norėjau įpinti gabaliuką realybės :) Ir ačiū labai labai!!!!

Tobula. <3 Niekada nesuabejosiu tavo kūrybos galia;D
Eilėraštis nukėlė į visai kitą erdvę. Benzinas sugražino ir pakeitė nuotaiką, bet nemanau kad bloga linkme.
Labai ačiū už eilėraštį

Ačiū labai, Greta!

Toks senas senutėlis, bet mano širdžiai mielas rimo chaosas :}


Žvaigždės

Ar žinojai, kad žvaigždės – tai tik maldos,
Žmogaus prakeikto raudos,
Ugnelės vandeny tamsiam...

Ar žinojai, kad žvaigždės – tai tik viltys,
Nubyrančios kaip smiltys,
Poetų pažadai...

Ar tu žinojai, žvaigždės krenta nuo dangaus,
Nemato jų žmogaus širdis
Ir laukia amžinybę to, kas niekad neįvyks.

Ar žinojai, kad ir kaip norėtum, žvaigždės
Pradings ir, nors tikėti paika,
Bet lauks žmogus ant medžio užsilipęs jų,
Nes vis dar prisimins tą viltį...

Citata :

Žmogaus prakeikto raudos,

Arba nesupratau, arba čia yra "prakeiktos".

Na, nežinau. Eilėraštis su mintimi, bet dar gerai neįsigilinu. :)

Man patinka žvaigždės. Eilėraštis gerai atspindi jų žavesį.

Citata :

Ar tu žinojai, žvaigždės krenta nuo dangaus,
Nemato jų žmogaus širdis
Ir laukia amžinybę to, kas niekad neįvyks.

Dėkui visoms! Ten turėjo būti, kaip sakė Kornelija: prakeikto/užkeikto žmogaus maldos :)

Temstant

Ištrink mano mintis
Naktį, giedant mėnulio lakštingalai,
Kad daugiau niekada negirdėčiau
Savo vilčių ir kankinančių žodžių...

Ištieski man tiltą,
Surišk iš mano tylių svajonių,
Kurių gal niekad ir nebuvo, o tavo valioj
Tik miražas dykumos, kad galėčiau čia būti.

Aš bandysiu pabėgti
Nuo sunkių dangaus žvilgsnių,
Jie kapsės man į ašarotas akis,
O tu nepaleisk ir pririški prie medžių,
Neleisk užmiršti, kas aš esu...

Aš atsigulsiu ežere iš ledo,
Kad nebejausčiau pasaulio šalčio.
Net naktį, kai saulė ugnim lyja,
Nesurasi žodžių manų. Yra tik balta ir juoda.

Aš eisiu rinkti lelijų,
Eisiu lėtai vandens paviršiumi,
Sidabro atvaizdo saugosiuos,
Kad nematyčiau to, kuo tapsiu...
Ateik, ateik tą kartą,
Ant mano balto rūbo tavo juokas nusileis.

Citata :

Aš bandysiu pabėgti
Nuo sunkių dangaus žvilgsnių,
Jie kapsės man į ašarotas akis,
O tu nepaleisk ir pririški prie medžių,
Neleisk užmiršti, kas aš esu...

Labai gražus stulpelis.

Eilėraštis išties puikus ^^.