Paslaptis

Šis kūrinėlis jau buvo publikuotas. Tačiau norėčiau jį parodyti ir jums
Beje, nors man patinka ironija, šiame forume sugalvojau parodyti savo romantiškąjį veidą. Pradėsiu nuo mažosios romantikos.

__

Aš paklausiu mamos: "Kas tai?", o ji man atsako: "Paslaptis".
Apie paslaptis aš daug girdėjau. Jos siejasi su užkastais lobiais, kalbančiomis papūgomis ir devyniais žingsniais į šiaurę nuo palmės, pažymėtos sutartiniu ženklu.
Paslaptis kartais siejasi su nuotykiais. Auksiniais protėvių kompasais. Jūra. Na, ir meile, kai nuostabaus grožio vaikinas pabučiuoja nuostabaus grožio merginą.
Arba paslaptis gali būti kažkas antgamtiško. Galbūt skraidančios fėjos, kurių suknelės šviečia visomis vaivorykštės spalvomis, o paskui pamatai, kad tai — gėlių žiedlapiai. Šią gražią paslaptį dengia sidabro dulkės, o fone girdėti būgnelių garas. Aplink visą paslaptį vaikšto kaukėti žmonės, kurie įnirtingai kažką šnibždasi. Ir aš ten esu. Noriu išgirsti ir sužinoti, kaip prieiti arčiau.
Vėliau paslaptis tapo dar įdomesnė. Akis. Žalia, kartais mirksinti. Kartais apsitraukianti miglele, kuri man taip kelia įtarimą. Kartais ten sužiba keli elfiukai išdykėliai ir aš užsinoriu juos sugauti. Pasilaikyti prie savęs. Tada suvokiu, kad tai savanaudiška ir tyliai viliuosi, kad tie elfiukai patys ateis pas mane. Pageidautina — kartu su akim. O akis — kartu su šeimininku.
Paskui paslaptis pradėjo šaipytis. Tapo kažkokia raudona. Tokios dvi raudonos linijos. Man norisi prieiti arčiau, kai jos išsilenkia dailiu pusmėnuliu. Ir taip norisi paliesti, kai būna rimtos, kažkokios susikaupusios. O gal — laukiančios?

Blogiausia, kad mūsų su mama pokalbis buvo tik toks. Visai nepaslaptingas:
—Ko dėjai į šiuos blynus? Kas tai?
— Paslaptis.
—O rimtai, mama?
— Tai tik braškių uogienė.

Kaip gražiai paslaptis žaidžia su tik ir net.

Juk įspėjau, kad tai tik "mažoji romantika";DD
Šiaip ar taip, pažadu užaugti ir nebeapgaudinėti. Greičiau priversiu svajoti;)

Nagi, kodėl blynai negali būti mistiški?;) Man net galva sukasi nuo tos mistikos, kad jie visur vis kitokie. Niekada nebūna vienodo skonio ir formos;D

Labai gražus estetiškai kūrinėlis. Smagiai skaitėsi. Gale šyptelėjau. Blynai gali būti magiški ir paslaptingi, ir mistiški, ir koketiški, nes jie, na, blynai. :>>

Labai ačiū.
Teisingai, blynai labai paslaptingi. Ir labai juokingi;)

O__o žavus, mergaitiškas tekstas. Seniai tokį beskaičiau. Nors, tiesa, jis man buvo pernelyg saldus, aš pati esu daug šaltesnė, tad ir kūrinius mėgstu slėpiningesnius (jeigu toks būdvardis yra ;D), melancholiškesnius. Čia buvo ta paslaptis, bet ji tokia mergaitiška, trapi ir saldi, tartum kita paslapties širdelės pusė. O pabaiga man patiko, ji labai labai tiko tavo kūrinukui, be jos, paslapties aprašymas nebūtų palikęs tokio įspūdžio. Tas baigiamasis dialogas tarsi parodo, į kokią banalybę žmogus gali paversti tokį subtilų dalyką kaip paslaptį. Iš tokio naivaus, paprasto tekstuko galima įžvelgti labai gilių minčių. Patiko.

Ačiū.
Žinai, aš pati mėgstu šiek tiek rimtesnius kūrinėlius. Slėpiningesnius, kaip pavadinai. Be viso to, kartais būnu sarkastiška. Tačiau štai, kai rašau nukeliauju į sentimentalumą, braškes ir blynus. Į rožinę pusę (veu). Turbūt dar reikia pribręst kažkam rimtam;).

Dėl interpretavimo, hm, tu teisi. Galima atrasti ir gilių, ir paviršutiniškų minčių. Priklauso nuo skaitytojo. Be to, tuo ir nuostabus menas. Kiekvienas jį mato savaip. O autorius... autorius net nežino ką norėjo pasakyt, supranta tik parašęs;).

Citata :

O autorius... autorius net nežino ką norėjo pasakyt, supranta tik parašęs;).

Oh Die, kaip man patinka ši mintis. Ir tas mokytojų ir vadovėlių sudarinėtojų klausimas "Ką autorius norėjo pasakyti kūriniu?" man jau seniai atrodė nelogiškas ir beprasmis. Kaip įmanoma pasakyti, ką autorius nori parodyti kūriniu, jeigu pats autorius dažniau negu dažnai pats nežino, ką rašo? Galėtų pakeisti bent jau į "Kokią tu prasmę/mintį/idėją įžvelgi šiame kūrinyje?". Prie tavo pasakytos minties tik pridurčiau, kad supranta arba tada, kai skaitytojas pasako, ką įžvelgė, komentuodamas. Tik tada pats supranti, ką čia parašei ;}

Aha, mamos labai dažnai mėgsta sakyt "paslaptis";D

Citata :

O autorius... autorius net nežino ką norėjo pasakyt, supranta tik parašęs;).

Aš taip pat norėčiau pareikšti savo kuklią nuomonę šiuo klausimu. ;] Manau, kad išliekamąją vertę turintys kūriniai parašyti su idėja ir mintimi, iš kurios rašytojas išrutuliojo vientisą tekstą. Kartais nutinka taip, kad kūrinys pranoksta autoriaus lūkesčius ir jame galima įžvelgti daugiau prasmių, kaip kad nutiko su Servanteso "Don Kichotu". Bet tai tikrai nereiškia, kad profesionalūs rašytojai imasi plunksnos neturėdami žalio supratimo, apie ką jie rašys. Jei taip, tai kiekvienas tekstas dvelktų tuštumu ir banalumu...

O apie Jos kūrinuką... Labai tinkamai pavartotas žodis "saldu". Kadangi senokai beskaičiau kažką tokio saldaus, tai man patiko :) Reikia mums, mergaitėms, paslapčių ir draugės joms dalintis. ;]

Jie siekė neįmanomo.
Viduramžių alchemikai šimtmečių išmintį perduodavo iš kartos į kartą. Iš lūpų į ausį. Kartu įpindami savų žinių, savų atradimų ir savo amžiaus išminties. Tyliai užvėrę senas duris, jie ieškojo aukso. Tikėjosi vieną dieną jį atrasti formulėse, lydiniuose ar šimtmečiais perduotose paslaptyse. Alchemikai niekada nepasidavė: darė bandymus, užrašinėjo atrastus lydinius, kantriai dirbo. Svėrė, keitė, rašė, aptarinėjo.

Auksas niekada ir nebuvo atrastas. Tiksliau — nebuvo atrastas ten, kur jo ieškojo alchemikai. Ir niekada auksas nebuvo toks, kokį žmonės jį įsivaizdavo.
Nė vienas net nenumanė, kad tą brangųjį auksą jie mėtė ten, kur jo visai nereikėjo.
Kartais mažytę aukso plytelė priglausdavo prie kito ausies. Kartais įniršę mėtydavo auksines strėles. Kartais be reikalo jį leido, tarsi aukso turėtų per daug. Ir niekada apie tai nesusimąstė. Nė vienas alchemikas. Nė vienas žmogus, kuris jau buvo atradęs auksą nuo tada, kai vos tik išmoko kalbėti.

Taip ir gyveno auksas — keliu iš lūpų į ausį.

Jie siekė neįmanomo, nes tai jau jau buvo pasiekta.

Tekstas tikrai geras. Puiki metafora. :}

P.S. Aukso formulė jau kaip ir išrasta, tik jis gaunamas laaaabai mažu kiekiu. :}

Dėkui. Malonu tai girdėti iš tavęs;)

Atrastas? Ohh, šito neverta pamatyti kokiam nors fizikui;D

Taip, atrastas. Mano gamtamokslinės dėstytojas, kuris puslaidininkų fiziką dėsto, mums per paskaitą minėjo. Tik niekas neims masinės aukso gamybos, nes gauti jį yra iš ties sunku. Tad taip ir lieka. :)

Kvailai saldu.;)

-----

Karščio gijos sukosi plaukuose, leidosi kaklu, apsipynė aplink juosmenį ir neskubėdamos šliaužė žemyn. Kaip išalkusios gyvatės.
O aš atsigulčiau ant šaligatvio, puse lūpų nusišypsočiau pajautusi plytelių šaltumą ir iškėlusi rankas į dangų melsčiau lietaus. Aš pamirščiau tobulai nugludintą civilizaciją ir, jei reikėtų, trenkčiau jai atbula ranka.
Aš garsiai juokčiausi iš žioplių, padlaižių ir paprasčiausių kvailių. O viso to luomo karaliui įžnybčiau į nosį.
Aš melsčiau lietaus, kaip mano protėviai tamsią naktį meldė dienos. O sulaukusi tūkstančio lašų išganymo juokčiausi iš visko, kas taip apgailėtinai juokinga.
Ar sakiau, kad nebūčiau viena? Čia juk būtų mano Lietus, kuris išdžiovintų milžinišką dykumą, o žemė paverstų pačia derlingiausia. Aš garbinčiau jį kaip dievą, kol permirkčiau iki paskutinio siūlelio. Paskui kalbėčiau seniai išmoktas eilutes, kurios pavirstų malda. Mūsų malda, kuria norėčiau melstis visą gyvenimą.
Bežodė kalba, kuri man reikalingesnė už lietų.

Tačiau danguje nematyti nė vieno debesėlio, o šaligatvis šiltas kaip Liuciferio liežuvis.

Gramatinių klaidų yra. Ką patarčiau, tai stengtis nepradėti sakinio jungtuku. :) O šiaip mintys gražios. Tiko tai savaitei, kai buvo kaitra,

Po naktinių apeigų, per kurias buvo renkami stebuklingi lietaus lašai ir uždaromi nedideliuose rankų darbo indeliuose, pagonys laukia dievų dovanos. Ją visada randa danguje. Auksinį rutulį, kuris uždega dangų ryškiai raudona, atrodo, žemei net nebūdinga ugnimi. Tai visada buvo taip nepaprasta ir paslaptinga, jog pagonys, kad ir kiek kartų matę šią dovaną, užsidengdavo veidą delnais. Nė viena žiniuonių atskleista paslaptis ar stebuklingas žolelių viralas nesukeldavo jokiai genčiai tiek emocijų, kiek sukeldavo saulėtekis. Kiekvienas rytas šiems, civilizacijos nepaliestiems žmonėms įkvėpdavo tiek tikėjimo, kad galiausiai ta gentis po daugelio tūkstančių metų tapo žmonija.
O kur mūsų dievai šiandien? Ar Milda pasislėpė už dažais kvepiančios knygos apie tobuliausias mašinas? Ar Perkūną nugalėjo brangiausių šilkų rietuvės, parvežtos iš egzotiškų šalių?
Mašinų ir sunkiai ištariamų žodžių išvarginta žmonija vis dar eina pirmyn kaip maži vaikai, lyg tikėdamiesi, kad vieną žaislą pakeis kitas, dar didesnis, dar labiau žybsintis. Dar brangesnis. Brangesnis nei kitų, tačiau visai nemielas tavo protėviams, ant žolės rasos miegojusiems. Dievai nemiega, tačiau jie net nesistengia brautis pro civilizacijos ir mašinų dūmų suręstą sieną, kad atgręžtų žmoniją atgal. Jie tyli, nors retkarčiais sušnabžda keletą sakinių bežode kalba.
Tikėjimas kažkur dingo, ir jo niekas neranda pasislėpusio Himalajų viršūnėse, apdulkėjusiuose metraščiuose ar rausvai žydinčiose vyšniose. Žmogiškos pastangos rasti kažką žmogiško yra sunkios ir retai vaisingos. Savo galvoje sudeginti civilizacijos bibliotekas, sugriauti miestus bei užkasti kardus ir kalavijus yra sunku. Galbūt neįmanoma. Tačiau bandyti verta, nes pats jauti, kad kažko trūksta. Kažko paprasto, galbūt elementaraus, tačiau pakelėse nesimėtančio.
Prieš milijonus metų gyvenusios mergaitės tikėjimas buvo tvirtas ir nepalaužiamas. Jo neblaškė civilizacijos dovanos ir jai užteko lietaus. Lietaus kaip apdovanojimo už nenuilstantį tikėjimą rytojumi. Kitu saulėtekiu ir nakties paslaptis kuždančia žole. Saldus yra žinojimas, kad tu tiki, nes tai tau teikia neišsenkančių jėgų.
Žmogui nereikia stengtis tikėti, nereikia bandyti tikėjimą išpešti iš Himalajų viršūnių. Nedera ant jo ir pykti vien dėl to, kad neatėjo pas tave.
Nes tau reikia tiesiog atsimerkti. Pakelti galvą į viršų, pasidžiaugti žydinčia pieva ar viską nuplaunančiu lietumi. Pabusti po ilgo žmonijos sąstingio ir apsižvalgyti aplink. Nes tikėjimas yra paprastas, tačiau todėl ir sudėtingas. Dievai tylūs, tačiau maloningi.

Klaidų yra, nieko nesakau, tačiau mintys gražios. :) Patiko tai, kai rašai daugiau apie pagonybę, o ne apie krikščionių dievą. ;)

Klaidos? Geras, o lietuvių mokytoja lyg tikrino. :DDD Dievaž, moterėlei pencijon reikia. :D
Ir man pačiai atrodo, kad keliose vietose trūksta kablelių, bet...Hm, ji juos kategoriškai nubraukė.

Man turbūt haliucinacijos, nes perskaičiuosi dar kartą klaidų neradau. :o O šiaip nubraukė gal kablelius prieš 'kaip'? Nes prieš palyginimus galima dėt, galima nedėt. :) Antrą kartą perskaičius tik žodis 'žybsintis'. Šitas žodis lyg ir imponuoja, jog vyksta nuolatinis žybsėjimas, kaip lemputė greitai užsideda ir išsijungia. Sakyčiau, kad čia gal labiau tiktų "žibantis". :)

Citata :

Kiekvienas rytas šiems, civilizacijos nepaliestiems žmonėms įkvėpdavo tiek tikėjimo, kad galiausiai ta gentis po daugelio tūkstančių metų tapo žmonija.

Gal gali paaiškint pirmą kablelį? Kaip emigravau, taip, matyt, pasimiršo tos taisyklės. Be to, šitas sakinys yra visiška nesąmonė. Prašau tik nesupykti ir neįsižeisti. Visų pirma, senovės lietuviai buvo "paliesti civilizacijos". Taip, jie negyveno informacinių technologijų amžiuje, bet tai buvo vis dėlto civilizuoti žmonės su labai žavia kultūra ir giliom tradicijom. Kaip senovės egiptiečiai. Ir šiaip, sakinio logika - žmonės evoliucionavo į žmones. Hmmm...

Citata :

Savo galvoje sudeginti civilizacijos bibliotekas, sugriauti miestus bei užkasti kardus ir kalavijus yra sunku.

Ką norėjai pasakyti tuom? Nes aš asmeniškai suprantu tokį pasakymą kaip stūmimą ant žmonijos sukauptos patirties, išminties ir žinių. Tai irgi atrodo gan nelogiška, lyg pati autorė nelabai tiki tuo, ką rašo, bet vis tiek rašo, nes dabar taip "ant bangos" ar panašiai... Be to, senovėje žmonės kariaudavo žymiai daugiau ir žymiai žiauriau, nei šiais laikais.

Citata :

Prieš milijonus metų gyvenusios mergaitės tikėjimas buvo tvirtas ir nepalaužiamas.

Rekomenduoju pakeisti į tūkstančius, nebent šaipaisi iš tų, kurie pripažįsta evoliuciją. :)))

Citata :

Saldus yra žinojimas, kad tu tiki, nes tai tau teikia neišsenkančių jėgų.

Dar šitos minties paaiškinimo norėčiau. Labai įvairiai galima interpretuoti, įdomus pasakymas. Smalsu, ką pati autorė mano. :)


Na o šiaip toks daugialypis darbelis, su šiokiais tokiais paradoksais pabaigoje. Vis dėlto man gražu, kai žmonės domisi protėvių kultūra, tik norėtųsi, kad ja pasidomėtų giliau, o ne perbėgtų paviršutiniškai.

P.S.: Prašau nepykti už mano išsakytas pastabas, nieko asmeniško.