Reikia gi kažkokią temą susikurt galų gale, į rašybos forumą atėjau, o ne į kažko kito taaip sakant xDD
Čia buvo toks darbas vienam konkursui viename forume. Šiaip jau me tokių temų stengiasi neliesti, bet kažkaip įkvėpimas atėjo iir nežinojau apie ką rašyt, tai išliejau kas tuo metu buvo susikaupę. Tai va, nebevarginsiu savo šnekomis.
...
„Aš bijau užsimerkti. Sapnuoti tave reiškia žūtį. Sapnuoti tave, tai patirti tai vėl ir vėl iš naujo.
Noriu pamiršti. Noriu pranykti, tačiau bijau. Baimė sukausto mano riešus, kai kaskart bandau prisėsti ir tau parašyti. Noriu kam nors papasakoti savo jausmus, tačiau bijau tos akimirkos, kai pamatysiu juos išlietus popieriuje. Tai niekada nesibaigs. Aš pavargau mylėti.
Nuo pat tos akimirkos melavau sau. Sakiau, kad nieko nenutiko, tačiau iš tiesų viskas kitaip. Tą akimirką, kai supratau, kad tavęs nebėra, bandžiau sekti paskui tave. Turėjau nušokti nuo tos prakeiktos uolos, kol nebuvo vėlu, tačiau pabūgau. Pabūgau mirties. Visuomet pavydėjau tau drąsos, štai kaip. O dabar tavęs nebėra.
Mano spintoje vis dar kabo vestuvinė suknelė. Medinėje dėžutėje guli žiedas, niekuomet jo neišėmiau. Atrodo, užsuksiu į virtuvę, o ten stovėsi tu, kvepiantis mandarinais ir vanile, kaip per tas Kalėdas. Tačiau tavęs ten nebėra, sienos apsitraukusios voratinkliais, o suknelė nuklota dulkėmis, tačiau negaliu nieko padaryti, rodos kai kažką pajudinu, išduodu save. Aš negaliu, tiesiog nebegaliu daugiau šitaip tverti.
Kai buvau maža, mūsų kieme gyveno baltas balandis. Jis žiūrėdavo į mane rudomis akimis, tarytum norėtų kažką pasakyti. Kartą aš parašiau laišką ir padėjau prie slenksčio. Norėjau, kad jis nuneštų jį močiutei. Tačiau paukštis suvasnojo trapiais savo sparnais ir nusisuko. Vėliau pamačiau jį lesantį kruopas iš tarpų tarp grindinio plytelių.
Laišką aš sudeginau. Tetos patarta išbarsčiau pelenus tarp lysvių. Vėliau ten pridygo kiaulpienių, kurios užgožė šviesą morkoms ir burokams. O balandis vieną dieną išskrido ir jau niekada nebegrįžo.
Pasakoju tai todėl, kad reikia kažkam papasakoti. Negaliu visko laikyti savyje. Balandis man visuomet buvo simbolis laisvės ir nepriklausomybės, veržlumo ir to vaikiško neklusnumo. Žinai, kai tu šokai, man pasirodė, kad akimirką pamačiau baltą balandį. Jo plunksnos švytėjo, visai kaip to rudakio. Jis skriejo kartu su tavimi, jūs abu, vieniši laisvės dievai, štai kaip. O paskui tavęs nebebuvo.
Žinai, mano gyvenime tu nebuvai viskas. Būdama su tavimi, neregėdavau mintyse tavo veido, aguonų taurelėse neužuodžiau tavo kvapo, mano mintyse tu niekada nebuvai dievas, skirtingai nuo viso likusio pasaulio. Paukščių balsuose negirdėjau tavo dainų, supranti, girdėjau jų balsus, kiekvieną paskirai ir visus kartu. Tačiau dabar viskas kitaip. Kiekvieną kartą užsimerkusi regiu tavo veidą iškreiptą kančios, regiu tave abejingą, regiu tave apsisprendusį. Regėjau tave laimingą. Kadaise.
Tik vienas klausimas liko neatsakytas. Niekada nežinojau kodėl, tačiau abejojau tavo žodžiais. Kai tu sakydavai, kad mane myli, tavyje regėjau tuštumą, tai buvo taip skaudu, kaip niekas kita. Mylėjau tave visa širdimi, tačiau nežinau ar tu jutai tą patį. Tu niekuomet negyvenai šiame pasaulyje, atrodei toks keistas, paslaptingas ir tuo mane sužavėjai. Tu buvai toks.. Vaikiškas, galbūt taip. Tu buvai svetimas šiame pasaulyje. Tikiuosi, kad tu ten aukščiau rasi ir sau vietelę prisiglausti.
Visuomet tave mylėsiu. Kuo pavasaris numes baltus žiedus, kuomet šaltas ruduo siūruos medžių lapuose, visuomet mano širdyje užimsi vietą, nuo vaikystės laikytą vien tik tau.
Pasiilgau tavęs.“
Leidau ašarai nutykšti ant stalo. Sulanksčiau laišką. Štai šitaip lengvai uždariau tarp eilučių širdį.
Akimirką leidau sau patylėti.
Vėliau laišką suplėšiau. Kruopščiai, sunaikindama kiekvieną dalelytę, net menkiausią. Jutau, kaip kartu su popieriumi plyšta kažkas širdyje, toks tolimas ir nepasiekiamas.
Sudeginau. Negalėjau kitaip pasielgti. Išbarsčiau pelenus tarp grindinio plytelių, jie užpildė tarpus, užpildė žaizdas. Leidausi bėgti.
„Tai buvai tu.“
...
Dabar skaitydama atrandu vietų, kurias būčiau aprašiusi geriau, ką būčiau išliejusi daugiau ir visa kita, bet, kažkaip nesirnori liesti to, kas jau padaryta, kad nesugadinti dar labiau. Kaip jau ir sakiau, stengiuosi neliesti visokios meilės seilės temų, bet čia jos mažai. Gal. Tikiuosi.
rodiklis 
