ligoti užrašai

Daug neplepėsiu, tiesiog iškart sakau, kad esu pasiruošusi kritikai.(:

Kai vieną žiemos dieną perskaičiau „Mažąjį Princą“

Susitaikome su artėjančia
Žiema.
Ar aš ją prisijaukinsiu ir
taps ji man vienintele?

Mes žvelgiame į
dangų.
Kur rudeniška daugybė
žvaigždžių ridenas?

Ak, mums vaidenas...

Atsikąsiu sniego-
o tu?
Kramtyk lapus,
rudens sūnau.

Susitiksim danguj.
Žiema ir ruduo.


Ta kalnų ramybė. Įkvėpimas

Visiška tyla.
Tokia...
Gryna.
Net mintis nuaidi toli.
Ir drasko kalnų viršūnės debesis.

Užvertes galvą į dangų
Bijai įkvėpti,
Bijai ką nors pagalvoti,
Kad mintis nenuaidėtų penelyg...
Garsiai?

Ramu.
Girdis, kaip gulas saulė
Už kalno ir sniegu užsikloja.
Giliai įkvepi.
Štai kur įkvėpimas.

Man atrodo, kad tai buvo.. superpuikušaunu. :}} Kažkodėl patinka man tokios eilės. Kažkiek neša į melancholiškumą, kažkiek į žaismingumą, kažkiek į... Nė pati nežinau. Būtų feisbukas, paspausčiau Patinka. :}}

Visai patiko :)

Dėkui.(:

Šis eilėraštis man neįtinka kažko... bet įdėsiu.

Vertybių arbata

Sumesiu viską, kas
buvo lig šiolei svarbu
į vienkartinį puodelį
ir užpilsiu verdančiom ašarom.

Stebėdama melancholišką
naktinį rudens lietų
tarsiu: "po velnių,
skani toji vertybių arbata"

Pirmas stulpelis labai. Antras toks nelabai. Nežinau, gal man tas "po velnių" neįsipaišė, bet pirmasis tai labai labai. :>

Migle -> va va.:D Žinojau, kad kažkas tame eilėrašty negerai, tai galvojau įkelsiu, pasakys man.:D

Bijoklė 05.12.10

Baltą pūką nupūtus
Bijoklė nurimo
Ir išgąstį savo
Taurėj paskandino.

Užgulusi ylą,
Krūtine užgesino
Metalo aštrumą
Ir savo likimą.

Bijoklė pavirto
Į spengiančią tylą,
Tik jausmas pleveno
Toks dirbtinai tyras.

Šokanti Geiša, ačiū.((; Ai, man kažkaip pastaruoju metu taip rašosi...(:

Po šimto metų įgriūnu su savo rašliava.
Kai paskaičiau ją mokytojai, tai dešimtuką įrašė, bet kas čia žino už ką- ar už tai, kad gražu, ar už pastangas.:DDD
Vienu žodžiu, nebešneku daugiau.

Žuvėdrų drugys

Kai poetams iš pirštų ims lietis proza,
O chemikai užgros violončelės styga,
Tarp balto ir juodo Vilnelės klavišo
Įtrūks kokonėlis oranžinio stiklo.

Įtrūkęs negrįš tas pradinis jo grožis,
Tik skleisis kažkas nuostabaus tarsi rožė
Ir siela tyriausia į šviesą išlįs.
Štai! Pasirodė žuvėdrų drugys!

Bijoklė labai patiko. Graudus, bet gražus.
Antrasis toks svajonių pasaulyje paskendęs. Bet gražus taipogi. Na, gal paskutinė eilutė kiek vaikiškai skamba, tačiau all in all - gražu.

:}}

Dėkavoju. Už tai, kad bent jau paskaitote, o kad ir pakomentuojate ir dar net pagiriate bei pakritikuojate... vienu žodžiu, labai ačiū.:D

~

NMA birželio užduotis: duotos dvi nuotraukos, o aš jas susieju eilėraštyje.
Na, kažkas gavosi...

Spoiler:

Dulkių drabužiai

Vaikštančios dulkės ant pilko asfalto-
Keičia spalvas jos kai niekas nemato.
Vos saulei pakilus užlįs už to kampo
Ir augs.

Gniužulus dulkių siuvėja surinks,
Pliką galvą nuleidus, primerkus akis,
Ir pasiūs dulkių rūbą bei dulkių sparnus
Kai lis.

Paskutines dvi eilutes keisčiau, jos tokios rėkia 'ai, va čia užbaigt reikėjo, tai kažką parašiau'. Hihi. O šiaip įdomios mintys. Įdomu pamatyt, kokią interpretaciją nuotraukų kitas žmogus rašo. :)

Ačiū jums.(:

~

Čia bus šiek tiek haiku.

Išvydai vėžlį
Pačiam Afganistane,
Bet skilo arfa.

Kabo voriukas.
Ramybė ant lieptelio.
Tik nemirk.

Trisdešimt šešios
Šešiasdešimt šeštosios.
Matematika.

Ūžauja saulė
Balkone po kėdute.
Ech, ta vasara...

patiko :> kai kurie eilėraščiai atrodė tuštoki, o kiti labai patiko : )

nieko nesuprantu, bet tavo eilės geros

Hm, ačiū.(((((:

~


Išsimaudžiau
Tikėjaus, kad viskas
nusiplaus, bet po švariu
kūnu
liko ta pati purvu aptaškyta
nerami siela
Tiek nerimo- net
nesigauna nugramdyti
Per ankštas tas
kūnas man
per save lipu
kabinuos į šonkaulius ir
taip muša man
širdį tas noras apsikabinti
kitą dvasią
O kūnas bejėgiškai
reikalauja
kūno.

Na įdomus, bet kažkaip išdėstymas man ne prie širdies. :)

Ačiū labai už nuomonę!((:

°


Nežinai tu
ko esi pilnas

Purto šaltis ir
viduj kažkas persimaino
Po truputį
keities
nenori keistis

Jauties susitapatinęs
su savo veikėju
sąsiuvinyje,
istorijoje

Tau tyla
spengia

o stulpeliai piltuvu
suyra
Nori draskytis

Gal nustosi
pagaliau rašyti

Priešpaskutinis nuostabiausias. Šaunuolė.

Ačiū!((:

~

naktim

Kai rugpjūtis grįžta
yra negerai
kažkas negerai
su tavim
ar
tavo suvokimu
O kodėl gi nenustojus
galvoti
apie vakar ar
galvoti apskritai
kodėl taip į tolį
nuėjus
tu grįžti
Juk
jei negrįžtum, nereikėtų
naktim
debiliškai
rašyti

~

švaraus

Kai galvoj tiek minčių
prikepė prie šonų
priskreto ir
tenugramdai
menkus trupinius ant
lapo
švaraus
Uždarai tas akis o šaltis
nebijo kalbėti
O tu
klausyk

Po ilgo kūrybinio bado šiek tiek atgijau Nidoje. Štai kelios trumputės rašliavėlės.

~~~

Kas antras langas -
Raudonas.
Į tave žiūri jo akis.
Velionis
tu ir tavo šulinys.

~~~

Išvykimas.
Tavo išvykimas iš uosto,
mano
išvykimas namo.
Devyniasdešimt penki
išvykimo keliai,
ir aš keliais
ant slenksčio
į naują
laiko
tarpą.

~~~

Rugpjūčio dangus
nebūna
juodas.
Tu pats esi
aklinai tamsus ir susikrauk
pagaliau daiktus.

~~~

Tai, kad skrandį
užblokuoja, dar
niekis.
Bet tau užblokavo
sie
lą.
Iš Tibeto
virsti
Čečėnija su vyriais.

Gan įdomūs eilėraščiai. 2 paskutiniai patiko labiausiai.

Ačiū.(:

~

Tokį čia trumputį kūrinėlį parašiau šiandien. Sukoncentruotas jausmas išėjo..

Daugiau niekada
šitaip nesielk
Daugiau niekada
taip manęs neišgąsdink
Daugiau niekada
neatsiverk
Sumautas ekshibicioniste

"Kas antras langas -
Raudonas.
Į tave žiūri jo akis.
Velionis
tu ir tavo šulinys."


Nuostabus. :)))))))))