Flood'o kambarys

Man irgi taip visada, todėl suprantu, ką turi omeny. Dėl to ir stengiuosi nestovėti vienoj vietoj gyvenime, o vis keistis ar keisti vietą. Juokinga, kai bijantys kaitos žmonės pradeda prikišinėti, jog žmogui keistis nevalia. : )

Pritariu šimtu procentų. O sėdėti užsidarius kambary ar vienoj šaly, net nebandyti kažko naujo patirti yra mažų mažiausiai buka. Žinoma, yra tų pavojų (o kurgi jų nėra?), tačiau leisti, kad baimės stabdytų progresą negalima. Jei žmonės nebūtų rizikavę per amžius visose srityse, kažin ar dabar žmonija taip toli būtų pažengus. (:

Sveiki visi!

Labuka

Kuom gi užsiimate, MeRiečiai? Lapute kūmute, kaipgi sekasi Tau?

Pakeičiau raidę. Aš vis dar negaliu patikėti, jog vos per pusvalandį sugebėjau pasimokyti fizikai ir t e i s i n g a i išspręsti net 12 užduočių! Dabar namuose iškėlusi smakrą sau laiminga vaikščioju ir galvoju, kaipgi rytoj per pirmą pamoką sugebėsiu su vis dar snūduriuojančia smegenų sistema išspręsti septynis uždavinius.. Žiūrėsim, kaip ten bus. Belieka tik gerai išsimiegoti. O, linksmas toks!:D

Sveiki sveiki. Matau, kad ne viena su užduotimis kamuojuos. Man ryt reikės auditorijoj vedančiąją diskusiją daryt apie vieną iš Thomas Hardy eilėraščių. Nes nieko nėra geriau už eilėraščio mėsinėjimą angliškai. :D

Sveika, Migle. Oho, linkiu didžiausios sėkmės Tau!:)

Prireiks. Įdomu, kaip kiti studentai sutiks mano mintis. Kol kas toks vaizdas, kad pusė ten sėdinčiųjų nelabai mėgsta poeziją ar rodo norą ja domėtis. Tokią auditoriją sudominti sunkiausia. :/

Aš tikiu, jog tu pasirodei puikiai! Manau, jog tavo charizma privertė visus sėdėti klusniai ir klausytis. Papasakok, kaip sekėsi!

Štai mane kankina nemiga. Miegu po 2-3 valandas per parą, jaučiuosi pavargusi, skauda galvą ir net... Kaulus. Mokymosi procesas užknisa, tačiau jis dar ilgokai užtruks. (:

Kaip kitiems sekasi?

Sekėsi gerai. Greitai ir aiškiai išdėsčiau savo mintis ir pastebėjimus, eilėraščio analizę, dėstytojai patiko. :) Dabar laukia Yeats kritinis tekstas ketvirtadieniui. Ir vėl diskusijos vedimas. Tik dabar jau žinau, kaip tiksliai tai darysiu. Šnekėti apie literatūrą man patinka. :)

O kad miegi tik tiek, tai labai negerai - nualinsi organizmą ir dar pasigausi kokį biesą. Negi tikrai nėra tiek laiko? O galbūt turi veiklų, kurios nėra pakankamai svarbios ir jos užima per daug laiko? Žiūrėk savęs, nes, patikėk manim, sveikata - svarbiausia.

Šaunuolė! Norėčiau ir aš turėti tokio užsidegimo. Galbūt ir turiu, bet nežinau ar galėčiau pašvęsti savo gyvenimą eilėraščių ir kūrinių analizėms. Ar visuomet žinojai kur studijuosi, kur stosi ir ar esi užtikrinta, jog tikrai gausi darbą pagal specialybę?
Man greitai reikės rinktis lygius ir aš visiškai nenumanau ką pasirinkti. Visi dalykai sekasi maždaug taip pat gerai. Traukia prie žurnalistikos arba prie medicinos, o tai visiškai skirtingi dalykai ir bijau padaryti klaidą. Damn it.

Man sunku užmigti naktimis. Gal esi mačiusi "Fight club"? Ten pagrindinis veikėjas ilgai tysodavo lovoje ir niekaip negalėjo užmigti. Man tas pats. Guliu, užsimerkiu, skaičiuoju aveles, skaičiuoju iki šimto, bandau save apgaudinėti ir pan. Bet taip prasivartau iki kokių 4 ryto ir vėliau kažkada smingu ir keliuosi 6ą. Gal praeis. :/

Nepraeis, jei rinksiesi mediciną, šitam reikalui reikia visiško atsidavimo. Žinau, nes užaugino du tokie.
Man asmeniškai padėjo apsispręsti (tarp biochemijos ir diplomatijos) bandymai įsivaizduoti save tose darbo aplinkose - pradėjus dirbti, po metų, po penkerių, po dešimties, t.t... Galiausiai nusprendžiau, kad visą gyvenimą sėdėt laboratorijoj - ne man.
Gal padės...
Pasirinksi kryptį - žinosi, kuriuos dalykus imti, o tada bus dar truputis laiko pagalvoti. Be to, kiek pamenu, galima iš pradžių pakeisti tuos lygius, jei nelimpa.

Na, aš niekada nemėgau literatūros kūrinių analizių. Ir dabar nelabai mėgstu. Man tai mėsinėjimas. Manau daugelis rašančių žino, jog tikrai nesėdi prie kiekvieno žodžio, galvodami jiems kitokias reikšmes. Man visuomet literatūra buvo, visų pirma, jausmai ir jų išraiška. O jei kas nors kūriniuose randa kažką - tai to žmogaus subjektyvi nuomonė, todėl negali egzistuoti universalios analizės. Tačiau kadangi taip reikalauja paskaitos ir dėstytojai, tai tenka tą daryti. Might as well enjoy it then. Bet visą gyvenimą to daryti tikrai nenoriu ir nežadu.

O žinoti, ką studijuosiu, tai tikrai pakankamai ilgai žinojau. Visuomet buvau gabi kalboms ir jos man patiko, todėl, kad studijuojama sritis bus lingvistika ir literatūra žinojau užtikrintai jau turbūt septintoj ar aštuntoj klasėj. Niekur kitur savęs nelabai įsivaizduoju. Na, dar man patinka psichologija, tačiau tik tuomet, kuomet ji nagrinėjama per rašymo mediumą. Ir interjero dizainas. Bet pastarasis greičiau aistra nei realus noras. O dėl darbo mes nesame kiekvienas užtikrintas, jog gausime tokį, kokio tikimės. Gyveni ir pamatai, kas iš to išeina. Šiaip pirmiausia reikia turėt viziją, ką nori daryti, kas tau patinka, o visa kita jau kažkaip susidėlios. Anglų filologai kažkaip darbų stygium nelabai ir skundžiasi. Rasti vietelę galima. :)

Aš manau, kad tau į tuos du iš pažiūros skirtingus dalykus reikėtų pažvelgti per kiek kitokią prizmę. Ką tie du dalykai turi panašaus tarpusavyje? Ar tai darbas su visuomene? Ar tai kažkokiu būdu padėjimas žmonėms? Apmąstyk, kokie aspektai tave labiausiai traukia apskritai tose specialybėse ir gyvenime, tada galbūt suprasi kur link tau reikia eiti. :)

O, nemiga. Galbūt jaudinies dėl kažko labai? Gal kirba daug idėjų mintyse? Pabandyk prieš miegą išgerti ramunėlių arba melisos arbatos. Jei po kiek laiko nemiga nepraeis tikrai patariu kreiptis bent jau į vaistininką dėl kažkokių stipresnių preparatų. Nes fizinė žala kūnui čia dar nieko, tačiau labiausiai kenčia smegenys ir nervai, o kai pakrinka nervai - jų jau nebeatstatysi atgal į buvusią poziciją. Kas po to atsiliepia depresija, nervinimusi dėl menkniekių, irzlumu. Žodžiu, vardan ateities kūrybos ir sveiko proto bandyk su tuo kovot. :)

Na, medicinoje tai labiau save matau knisantis su dantimis, breketais ir t.t. Kitaip sakant - odontologija. Nebijočiau nei kraujo, manau, jog sugebėčiau tvarkytis net ir pačioje nemaloniausiose situacijose. Galbūt todėl, jog mano dantys pačios nėra idealūs. Tvarkausi juos visą gyvenimą - nervų traukimas, šaknų tvarkymas, protezavimas, plombos, dantų rovimas, plokštelė, dantų apnašų nuėmimas ir t.t. Kai jau viską išbandžiau, ne tik nustojau bijoti vizito pas dantistę, bet ir pati pamaniau, jog norėčiau kitiems suteikti gražią šypseną. Na, bent jau žinočiau, kad gaučiau darbo ir kokiais karjeros laiptais kopčiau. Deja, taip pat ir net dar labiau traukia žurnalistika. Manau, kad man patiktų vesti radijo laidas, renginius, suktis TV pasaulyje ir būti žinoma. Deja, ta ateitis tokia miglota, o sėkmė gali išslysti iš rankų ir galbūt viso to nepavyks pasiekti. Geriausiu atveju, sėdėsiu bulvariniame žurnale (ar tinklapyje) ir aprašinėsiu skandalus bei purvus, ko labiausiai nenoriu daryti.
Norėčiau dirbti su žmonėmis. Tiesiog būti naudingu visuomenės piliečiu.

O jaudinuosi? Na, tik dėl pažymių. Jie nėra labai prasti, netgi sakyčiau geri, bet NE TOBULI. Tėtis labai pyksta, jog nukritau iš pirmos vietos į antrą, nes susirgau. :D
Idėjų kažkokių taip pat neturiu. Nebent daug dainuoju mintyse ir naktį. Nejučia. Tai trukdo miegoti. :D
Depresija, irzlumas, nervinimasis dėl menkniekių man jau senai būdingas. Gal nemoku planuoti savo laiko ir dėl to man nesiseka, net nežinau.
Kaip sakau "Shit happens".

Išsiplėčiau! Persiprašau.
Gal paliksiu šią temą vertingesnėms diskusijoms.

Aišku, kad rodyk!

Labas vakaras,
Kaip gyvuojate Meriečiai? :)

Sveika, Brigita! Aš gyvenu labai gerai, naktį eisiu gultis geromis nuotaikomis dėl taip greitai atlėkusio savaitgalio! O kaip pati gyvuoji? Kiti Meriečiai?:)

High five maniškis savaitgalis taip pat prasidėjo šiandien!! Aš po truputuką ką tik įkėliau naują įrašą iš kelionių nuotykių į savo blogą ir jau imu gyventi artėjančios kelionės nuotaikomis :)

That awkward moment, kai sužinai, jog tave kabinęs vaikinas yra dėstytojas. : |

Shit happens sometimes :D