trumpi tekstai

Nedaug jų rašau. Na čia ką tik sukūriau, iš tiesų man reikėjo sukurti pasaką vienam dalykui, tai ir sukūriau pasaką :D


Seniai, labai seniai žmonės ir gyvūnai buvo nespalvoti. Tiksliau nespalvotos jų mintys, charakteriai visa esybė. Jie buvo netgi ne juodai balti, o visiškai permatomi, ir visiškai vienodi. Tiesa taip buvo patogu, vienas žinojo ko tikėtis iš kito, tačiau buvo be galo neįdomu ir iš pažiūros kvaila ... būti visiems vienodiems.
Vieną šiltą vasaros dieną, kai bespalviai atsipūtę nieko rimto neveikė, gabus dailininkas iš už jūrų marių nusprendė visų esybes nudažyti. Apkeliavo dailininkas visą pasaulį su palete rankoje. Paletėje buvo daugybę spalvų sumaišytų iš jausmų eleksyrų, nuotaikų pigmentų ir bruožų dulkių. Keliaudamas menininkas visus dažė savaip. Kates - šviesiai rudai, kadangi jos jaukios, ir šviesaus proto, šunis - tamsiai rudai, todėl, kad jie šilti ir draugiški, pandas - rusvai, nes jo tingios, bet nuoširdžios, žuvis - tokio žydrumo, kokio jos yra tylumo. Ir taip nuspalvino, išmargino jis visus visus gyvūnus kol atėjo eilė žmonėms. Ilgai galvojo dailininkas kokia spalva dažyti žmonių esybes, bet nespėjus jam sugalvoti prasidėjo baisus žemės drebėjimas, ir nuo grėsmingo dundesio visi dažai buvę paletėje ištyško ant žmonių bet kokia tvarka. Vieni buvo mėlyni - tylūs ir ramiai viską apgalvojantys, kiti oranžiniai - degantys noru veikti, ir esantys aktyvūs... Kokių tik žmonių nebuvo, visų spalvų, negana to pasitaikydavo ir margų, ar su taškeliais, o ant kai kurių išėjo visas paveikslas...
Nuo to laiko atsirado tolerancija - pripažinimas ir supratimas kitokių spalvų žmones. Jeigu žmonės gerbtų, mylėtų ir suprastų visų spalvų žmones, spalvos taptų šviesus ir didingas žmonijos supratingumo simbolis.

Įdomi pasaka. Tikrai įdomi. Ir mintys gražios bei prasmingos. (:

Ačiū. Šiaip mažai palyginus rašau tokio tipo kūrinius.l

Wow , man patiko . : ) Idėja įdomi. Be priekaištų. :)

Ačiū.

Garsas. Tarp pyptelėjimų nebyliai paskęsta po sekundę. Laikyti suku net vos atmerktus vokus, matau baltas lubas, nuleidęs galvą - lyg aliejiniais dažais išteptus veidus. Pabudai? Tyliu, juntamai drebančiu bet tramdomu balsu paklausia išsiliejusios lūpos. Plačiau, tiek kiek sugebu, atmerkiu akis. Širdį, atrodo, pagaliau pasiekė kraujas. Kad ir kaip sunku šią akimirką prisiminti, kad tu myli, bet tikrai prisiminiau . Ir tai buvo vienas paskutinių žemiškų jausmų - meilė. Negalėjau pratarti nė žodžio, bet viliuosi, ji ir taip žino, ką jaučiau savo visą stulbinamai trumpą gyvenimą. Tada kažkas nutiko. Ausyse nebuvo nė spengimo, tiesiog tyla. Nei to sinchroniško pyptelėjimo, nieko. Aparatai nutilo. Lūpos irgi. Šokčiojanti kreivė ekrane pavirto nuobodža tiese. Keisčiausia tai, kad aš tiesiogiai mačiau savo akimis kaip sustoja širdis. Prieš mane esantis veidas persikreipė iš siaubo, kažką nebyliai sušuko. Tada akys užsimerkė. O aš pajutau kaip stoja kraujas, kaip įsitempia ir vėl suglemba raumenys, kaip kažkas lenda iš pačio vidurio. Ir tai atsitiko. Pirmas jausmas tai, kad aš nieko nebejutau, nebejutau to veriančio skausmo, tų siaubingų skilių savo kūne, nebejutau nieko. Vėliau aš praregėjau. Keistai. Aš buvau savimi, bet kažkur aukštai plūduriuodamas, lyg lelijos lapas virš vandens, mačiau kitą save. Mačiau kažkokiom keistom, užslėptom giliai akimis. Regėjau visai sau svetimą gniužulą. Greitai supratau, kad ten mano kūnas. Pribėga seselės. Ir viskas. Vaizdas sužybčioja pavadinimo neturinčiomis spalvomis, daug gražesnėmis, negu juos turinčiom. Ir aš persimainau. Dingstu nuo visko kas buvo ankščiau. Atsirandu kitoje neapčiuopiamoje vietoje, ir nepaisant to, kad supratau - aš miręs, natūraliai supratau ir dar vieną dalyką. Mirtis - trumpiausio, galbūt ir tamsiausio, etapo pabaigos pavadinimas mano būtyje.

ačiū kas skaitėt

Įdomi mirties interpretacija. Klaidelių šiek tiek buvo. Viena ryškiausių ir daugiausiai žmonių vartojama - žodžio "pats" rašymas. Toks žodis, kaip "pačio" neegzistuoja. Yra tik "paties". :}} O šiaip gražu ir, manau, įdomu.

Ačiū

Iš pradžių, buvo šiek tiek sunku pagauti mintį. Skaičiau tokia susiraukusi, nelabai supratau, nes lyg ir ėjo kalba apie meilę. Vėliau kaip jau tekstas pasiekė šį sakinį "Šokčiojanti kreivė ekrane pavirto nuobodža tiese." taip sakant, "daėjo", kas čia vyksta. Mintis įdomi, jos perteikimas taip pat, tik reikėtų nepatingėti paieškoti klaidelių (ypač gramatikos, nes jos skaitant tikrai pasimato) ir parašius paredaguoti, nes šiek tiek sklandumo trūksta. Man patiko, skaitysiu tavo tekstus, norėdama džiaugtis matomu žmogaus tobulėjimu. Nes aš žinau, kad tu tobulėsi ;}

Įdomiai :) tikrai gili mintis :) ačiū, kad kuri.

Kiški, aš nekenčiu tavęs. Noriu tave papjauti, bet esu vegetaras dėl to tavęs nevalgysiu, tiesiog nukirpsiu tavo auseles, iškepsiu pėdutes, ištaškysiu kepenis ir liepsiu raganoms valyti mano mokyklini stalą fizikos pamokoje, nes ten užsiiminėsiu vampyrizmu ir smerksiu gyvūnus be kailio. Reikia užveisti žoliapjovių fermą, kad jos visos užsivestų ir nupjovusios žolę pastiptų, nes bus niekam nereikalingos atmatos, kaip ir tu kiški, be jokios reikšmės, kurios nekenčiu. Voliotųsi bitės savo meduje, nes neturi apsaugų nuo klijų, o aš atėjęs jas sutrypčiau, nes jos mažos ir šlykščios ir geltonos ir juodos ir keliančios problemas. Sugalvočiau kiekvienam bitės lavonėliui po vardą, bet jų nelaidočiau ir nerašyčiau ant antkapių tų vardų. Aš išvirčiau iš jų geltoną lavonėlių su vardais ir sparnais sriubą, pavadinčiau ją smegenų sriuba, ir apgaudinėčiau žmones, nes ten nebūtų smegenų, todėl kad bitėse jų mažai. Aš būčiau toks pats blogas kaip ir tu kiški, nes esi kvailas ir tau nusispjaut, nors nemoki nusispjaut. Virš tavęs matau juodą aurą, kiški, tu man dabar patinki, nes man patinka juodos auros, jos nori įsisukti į smegenis ir juos paversti bedugnėmis, bet aš neleisiu nes turiu ginklą – keturias varles kurios nekenčia juodųjų skylių, ir jas praryja, o tada miršta, kai jų žarnos sprogsta nuo per daug skylių, ir varlės mėtosi prie tvenkinių kaip susprogę inkstai. Aš nekenčiu organų, nes jie tik organai, jie funkcionuoja, bet šiaip nieko nedaro, kaip tu kiški. Nekenčiu tavęs.

užeina

Privertė nusišypsot.
Vargšas kiškis, bitės ir šiaip pasmerktieji tavo tekste.
Bet miela.

ačiū :D

Žiūrėk, kad kiškiai zombiai tavęs paties naktį nepapjautų už tokius barbarizmus.

Paskutinis tekstas priminė Iain Banks - Širšių fabriką. (jei neskaitei, perskaityk. Tau turėtų patikt ;D)
O šiaip, man tavo tekstai patiko. Tokie, savotiški. Turintys mintį. Šaunu! Lauksiu daugiau.

gaila man ir kiškučio ir bičių. gana žiauroka, bet man patiko;D
sėkmės.