-3mirtys

Įžanga

Viskas vėl lėtai prasideda nuo delno . Tai kas atima iš manęs mane ir tai kas trumpam grąžina gerą gyvenimą. Vėl matau išsekusius veidus. Kodėl jie dar čia? Ai taip, juk šiandien praėjo mėnuo. Gerai, gerai žiūrėkit į mane, žiūrėkit, džiaukitės, dabar prie jūsų nestovi mano tikrieji šešėliai. Leiskit man jus apkabinti, leiskit. Ei juk tu man matyta... Mama, mama ateik pas mane.Ji prie manęs artinosi, priėjo, iš lėto, atsargiai, apkabina. Ir aš ją apkabinau. Jutau jos drėgną nugarą, juntu kvėpavimą. Dar vienas. Ir dar. Šį kartą nebetoks atsargus. Ei palaukit, palaukit nepamirškit manęs, aš ateinu. EI, kur jūs be manęs? Palaukit. Išgirdau tik kažką panašaus į "diajasaki" ir išbėgau paskui ryškėjančius šešėlius.

1

Čiupau abiems savo draugams, Benui ir Kantui, už rankų. Pradėjau juos tempti pirmyn ir tik pirmyn. Aš žinau. Kliūvu už plytelių ir vėl krentu. Kažkur turi būti mano akiniai nuo saulės. Taip spigina, kad nė paeit negaliu. Laimė, prie manęs stovi mano geriausi ir vieninteliai draugai. Ne, taip negali būti. Gali, ir dar kaip.

Kantas šiaip ne taip ištraukė savąją leteną iš manosios ir pirštu parodė į kažką.
- Jau atėjome? Ar jau? Nagi, Kantai, sakyk, ar jau? - prisimerkiau taip stipriai, kad nė saulės nemačiau, ir bandžiau įžiūrėti tai, ką dabar turėtų užstoti Kanto pirštas.
- Atėjome,- įsikibdamas man į ranką, ir paskubindamas plačiu plaštakos mostu Beną, pradėjo bėgti.

Nežinau, kiek laiko bėgome. Bet mes bėgome visai greitai, bet ilgai. Matau, kaip saulė leidžiasi, o aš stoviu ant namo stogo ir bandau pasiekti paskutinius raudonus spindulius ranka. Deje , paskutinis spindulys, kuris turėjo būti mano, vien tik mano, paskendo šviesiose, ritmingose bangose. Šoksiu į jūrą. Šoksiu. Kažin ar nuo dvidešimties aukštų namo į jūrą šokt neskaudėtų? Ne, neskaudės. Benas numatęs mano kėslus atsisuko į mane.
- Net nesvajok,-griežtu ir rimtu tonu tarė jis.
Nieko neatsakiau, tik apsikabinau jį ir žengiau už stogo slenksčio. Mes abu artėjome prie bangų šalto oro padedami.

Ačiū už komentarą.

2

Atsimerkiu. Prieš mano akis skuba tūkstančiai kojų. Matau ne visą vaizdą, nes kairiąją akį uždengia plaukų sruoga. Pasiremdama rankomis pakilau nuo šalto gatvės grindinio. Dirstelėjau į savo rankas. Skaudžiai nubrozdintos. Staiga vaizdai mano galvoje ėmė suktis. Kantas, Benas, jūra, šuolis. Kodėl aš dar gyva? Ir kodėl aš taip kvailai pasielgiau? Ir kur po galais, Kantas su Benu?!! Pakėliau galvą aukštyn. Prieš mane tas pats namas, nuo kurio nušokau. O kur jūra? Šaligatviu nuėjau prie laiptelių, sunkiai užlipau ir matau namą iš arti. Penkiaaukštis. Bet žinau, kad tai tas namas. Toks pats betoninis, na kaip ir visi namai... Bet juk mano atmintis nemeluoja, turiu rasti kažką, kas man padėtų jį atpažinti. Peržvelgiau namo sienas, stogą, po langais pasislėpusius kambarius, langus. Užuolaidos. Tos pačios lengvai krintančios, ryškiai žalios ir neskoningos užuolaidos. Tai tikrai tas namas.

Prisiartinau prie pat durų. Sunkių ir gąsdinančių. Gal minutę žiopsojau į duris. Pagaliau prisiartinau ir priliečiau metalinius ir šaltus mygtukus. Kodas. Koks kodas? Automatiškai vienu metu paspaudžiau kombinaciją 3-9. Tarkšt. Pastūmiau duris. Jos man lengvai pasidavė. Ha. Patekau į pilką ir šaltą laiptinę. Užlipau į laiptais. Tai pirmas aukštas. Prieš akis atsidūrė dvi tamsiai raudonos, vienodos durys su skaičiais 21 ir 22. Pasukau į dešinę. Ir pastūmiau girgždančias, tarškančias ir kitaip vaitojančias senas duris. Patekau į didelį bendrą kaip ir balkoną. Atsivėrė miesto vaizdas. Prie pat balkono, atrodo visai netoli tiesėsi platus kelias. O tolėliau tvirtai stovėjo daugiaaukščiai. Visus susiraukusius ir skubančius žmones, ir mane apšvietė nuostabus saulėtekis. Giliai įkvėpiau oro. Užsimerkiau ir vėl atsimerkiau. Negalėjau patikėti, koks nuostabus dalykas yra saulė. Ir saulėtekis. Myliu rytą. Nuleidau galvą ir ant betoninių balkono grindų pastebėjau "Mentos" popierėlį. Jis mano, aš čia buvau. Vakar vaišinau Mentu visus. Persisvėriau per platų balkono užtvarą. Ir ant žolės pamačiau savo apyrankę. Taigi aš kritau iš pirmo aukšto, ant žolės? Jokios jūros? Ką gi. Išėjau pasipiktinusi iš namo, pradėjau eiti aplink jį ratu, kol pamačiau po bendru namo balkonu, vienišą raudoną apyrankę, kaiulpienių apsuptą. Greit užsitempiau ją ant rankos ir išgirdau gurgiantį pilvą. Pakrapščiau užsegiamą tamsių džinsų kišenę ir raudau du litus ir šešiolika centų. Kokia nesąmonė. Pilvas triukšmavo dar garsiau.

Žvilgtelėjau į už kelio esančius pastatus. Užmačiau gražią aikštelę su viduryje stovinčiu dešrainių kioskeliu. Priėjau prie kelio, neapsidairydama perbėgau ir nuėjau į parką.
Prie kioskelio stovėjo vaikų eilutė. Vienas, pats paskutinis su prasegta kuprine. Atsargiai kyštelėjau ranką ir užčiuopiau piniginę. Taip pat lėtai ją ir ištraukiau. Kvailas vaikėzas plepantis su kitais tokiais pačiais nieko nepastebėjo. Grobį mikliai įsikišau į kišenę ir lėtai, lyg niekur nieko nuėjau už medžio. Atsisėdau, ir bandžiau atrodyti taip, lyg atsisėdau tam, kad pasėdėti. Prisėdau. Tankios gluosnio šakos mane visiškai užstojo. Buvau lyg po žaliu, kvepiančiu skėčiu. Greitai ir trumpai man įkando mintis. Siaubas, aš vogiu iš vaikų. Išsitraukiau vaikišką su kažkokiu animaciniu herojumi piniginę sau iš kišenės. Prasegiau ten kur turėjo būti pinigai. Radau smulkių monetų. Greitai suskaičiavau. Keturi litai ir devyniasdešimt du centai. Man laikant piniginę iškrito moksleivio pažymėjimas. Ričardas Garavičius. Gimimo data 2002-04-15. Siaubas aš apvogiau septinių metų vaiką. Tikriausiai smarkiai išraudau. Užsegiau piniginę, nieko nepaėmiau. Išlindau iš po medžio, ir mačiau tą vargšą vaiką. Jis kaip tik ieškojo piniginės, susimokėti už skaniai atrodantį dešrainį. Lėtai praėjau pro aikštę, kuri iš ties priminė parkelį. Išsitraukiau piniginę ir atsargiai atleidau pirštus. Nuėjau prie suolelio ir atsisėdau. Buvau vienui viena, pabėgusi ir su tuščiu skrandžiu. Vos tik pasigirdo nepastabaus berniuko žodžiai " va, kur piniginė " už kioskelio pamačiau mane kviečiantį ateiti Kantą.