Lietuva

Patriotė iš manęs nelabai kokia. Kas aš per lietuvė, jei nemėgstu krepšinio, keikiu valdžią dėl ekonominės krizės, nemėgstu lietuviškos muzikos, nesidomiu kas dedasi Lietuvoje (sužinau, jei kas papasakoja).
Kol kas mano ateities planuose nėra išvažiavimo į kitą šalį, bet kas žino kaip čia bus. Mokslus žadu baigti Lietuvoje, nors buvo noras (yra ir dabar, bet mažesnis) po mokyklos pakeliauti, atrasti šalį kuri man labiausiai patiks ir joje pasilikti, tęsti kokius nors mokslus. Vienu žodžiu - įleisti šaknis.

Skaitau, kad pasaulis per mažas, jog būtų skirtstomas į valstybes. Kas ta Lietuva milžiniškoje visatoje? Niekas! Mes daugių daugiausiai žemiečiai, tokia save ir laikau:) Nors kartais gimsta patriotizmas, tik ne Lietuvai, o USA. Gyvenimas ne toks ilgas, kad gyventume ir kankintumėmės Lietuvoje tik dėl to, jog čia gimėm. Kam tenkintis trupiniais, kai gali turėti pyragą? Laimingas gyvenimas svarbesnis už patriotizmą.

Tėvynė.
Jau vien pats žodis viską pasako. Esu savo šalies mergina, kad ir kaip svajočiau apie kitas šalis, jų aplankymą. Kiekvieną kartą po kelionės nebūnu niekur tokia laiminga, kaip Lietuvoje. Taip, mes vaikštome susiraukę ir taip, mes kenkiame saviems ir netgi taip, keikiame valdžią, bet nieko nedarome. Tokie jau mes esame ir tegu nutrenkia mane žaibas, jei man karštakošiai ispanai yra mielesni nei santūrūs, rimti lietuviai. Tai jau tikrai ne. Kiekviena tauta turi savų pliusų ir savų minusų, tik vėlgi, toks jau lietuvio būdas, kad savyje ir savo aplinkoj mato vien tik minusus. Plius, jaučiamas dar ir sovietinis palikimas. Miestuose nebe taip, tačiau miesteliuose ir kaimuose - uoj kaip jaučiasi. Kai išmirs visa senoji sovietinės Lietuvos karta, pasidarys lengviau kvėpuoti. Juk jaunimas dabar toks kosmopolitiškas, įves Lietuvą į pasaulį.

Žodžiu, trumpai tariant, myliu Lietuvą ir man reiktų labai ilgai pagalvoti ir pasipykti su pačia savimi, kad ją palikti ilgam laiko tarpui. (:

Ida rašo:

Patriotė iš manęs nelabai kokia. Kas aš per lietuvė, jei nemėgstu krepšinio, keikiu valdžią dėl ekonominės krizės, nemėgstu lietuviškos muzikos, nesidomiu kas dedasi Lietuvoje (sužinau, jei kas papasakoja).
Kol kas mano ateities planuose nėra išvažiavimo į kitą šalį, bet kas žino kaip čia bus. Mokslus žadu baigti Lietuvoje, nors buvo noras (yra ir dabar, bet mažesnis) po mokyklos pakeliauti, atrasti šalį kuri man labiausiai patiks ir joje pasilikti, tęsti kokius nors mokslus. Vienu žodžiu - įleisti šaknis.

Panašios nuomonės. Žadu.. na, manau, kad čia baigsiu mokytis, o toliau manau reikės kažkur kažkada važiuot, nes nematau čia ateities savo.

Myliu Lietuvą labai. Jeik tik reikėtų, gulčiaus po tankais ar balažin kur dėl savo šalies. Gerai, gal skamba juokingai, bet aš rimtai.:D Didžiuojuosi, kad esu lietuvė ir kad šneku viena sunkiausių pasaulio kalbų. Lietuvių kalba man yra beprotiškai graži, galėčiau tiesiog jos klausytis, kaip muzikos. Klausytis lietuvių liaudies pasakų, kurias vaikystėje išties mėgau, senųjų sutartinių... Ak, tai nuostabu. O kai užlipusi ant piliakalnio žvelgiu į tamsias girias, pievas, kuriose strikinėja mažos linaplaukės lietuvės mergaitės ir krykštauja, kai iš tolumos girdžiu medžių ošimą, paukščių čiulbėjimą... Pabandykite tai įsivaizduoti. Aš beveik susigraudinau. Gerai, galbūt tokį vaizdą pamatysime retai, nes mažų mergaičių neišleidžia lakstyti po pievas, bo prisisiurbs erkių. Paimkime miestus. Vilnių. Vilniaus senamiestį. Niekuomet nevaikščiojote saulėtą dieną mažomis, vingiuojančiomis senamiesčio gatvytėmis ir nesiklausėte gatvės muzikantų, bažnyčių varpų skambėjimo? Niekuomet nebuvote nusileidę Jono Meko skersvėju prie Vilnelės kranto? Niekuomet, leisdamiesi Pilies gatve, neatkreipėte dėmesio, kaip nuostabiai atrodo Gedimino pilies bokštas ir kaip plėvesuoja Trispalvė? Juk Vilniaus senamiestis kitoks. Ir vienintelis toks Europoje. Jau nekalbėsiu apie kitus Lietuvos miestus, nes juose arba nesilankiau, arba nepažįstu jų. Bet tarkim Kaunas. Laisvės alėja, Nemuno sala... Ir nesakykite, kad Kaunas- forsų miestas. Visur šitų klounų yra.
Jeigu kada nors ir išvažiuosiu iš Lietuvos, tai tik studijuoti. Žinoma, gali būti, jog užsieny sukursiu šeimą ir grįžti jau bus sunkiau, tačiau niekuomet nepamiršiu, kad esu lietuvė, to neslėpsiu ir garsinsiu savo šalį. Turint omeny tai, kad pastaruoju metu pradėjau galvoti apie pianistės kelią, garsinti savo gimtąją šalį nebus neįmanoma.(:
Na štai. Viską išsakiau.((:

Lietuva, Lietuva mmmmm. Visų pirma tai tėvynė. Myliu Lietuvos orą, paukščius, miškus, pradėjau gerbti kalbą. Tad turbūt jog taip, aš šiokia tokia patriotė.

A š n e s u p a t r i o t ė.

Visų pirma todėl, kad man krepšinis, tai tik sportas. Ne religija, ne kažkas svarbaus. Jį žiūriu tik dėl bandos jausmo. Tai vienintelis dalykas, kuriam naudoju būtent šią priežastį. Toliau manau, kad yra šalių su geresniu pragyvenimo lygiu, nei čia, taipogi ir švietimo sistema ir ne tokiu atšiauriu klimatu. Žinoma, Lietuvos gamta yra labai graži. Miškai, ežerai, upės, jūra. Visa tai nuostabu, ką jau kalbėti, kad galima Lietuvą nuo šiaurinio taško iki pietinio taško nuvažiuoti vos per dieną apie 5-6 valandas. Taip pat man patinka ši kalba, ji gal ir sudėtinga, bet graži ir skambi.
Na, įvairūs pliusai, įvairūs minusai. :)

Lietuvos patriotas tai ne tas, kuris myli krepšinį. Tarkim man tas krepšinis gerklėj stovi ir aš tiesiog nekenčiu jo (bet čia jau žmogaus reikalas, mėgt ar ne), bet visvien Lietuvą myliu.(((:

Nesu kažkokia didelė patriotė, tačiau visgi myliu savo šalį. Juk čia gimiau, čia praleidau nemažai tos gilios vaikystės dienų... Tokie dalykai labai įsirėžia į širdį ir skatina susimąstyti apie tai, kokia visgi graži ta mūsų šalis yra.

kažkaip prieš išvažiuodama iš lietuvos nemaniau, kad labai pasiilgsiu. ir išvažiavus truputį stebėjausi, kad kažkaip nu nieko, netraukia taip labai atgal, kaip kitiems būna po dviejų savaičių lūžiai su visokiom ašarom ir svajonėm apie namus. bet dabar beveik du mėnesius gyvenu dundee, ir nu šiandien su draugais įsijungėm lietuviškos muzikos, tokių senų vaikystės dainų, ir kažkaip..nu, pasiilgau kauno, pasiilgau ąžuolyno, pasiilgau važiuoti traukiniu į vilnių į keistuolių teatrą, pasiilgau jūros šventės, ir pasiilgau varškės sūrelių. kas jau kas, o aš patriotė tikrai nesu, bet kažkaip vistiek. namai yra namai, turbūt.