Gaisras

„Gaisras“
 
               Pradedu dusti, man trūksta oro. Karšta, labai karšta. Greitai atsisėdu lovoje ir apsidairau. Beveik nieko nematau, per susikaupusius tirštus dūmus. Bandau suvokti kas vyksta. Mama. Kur mano mama? Ji turi būti šalia. Bandau stotis, bet susvirduliavusi vėl nuvirstu atgal. Išgirstu klyksmą. Tokį skausmingą, ir garsų kad net ausis užgula. Vėl, sukaupusi visas valios jėgas, atsistoju. Einu link neseniai girdėto klyksmo. Akys ašaroja, pačios to nenorėdamos. Bandau su naktinių rankove prisidengti burną, kad nekvėpuočiau nuodingais dūmais. Bet vistiek jais springstu. Eiti sunku, vos matau kur. Su viena ranka bandau apčiuopti bent kokį lygų paviršių. Užkliūvu už spintelės kampo ir nuvirstu. Kažkas sublykčioja akyse. Tik po kiek laiko suprantu kas tai. Pro durų apačią matyti šviesa. Gal ten mano išsigelbėjimas? Gal ten mano šeima? Vėl atsistoju, įgijusi naujų jėgų ir vilties. Viltingai ieškau durų, kol ranka sustoja ant durų rankenos. Palenkiu ją. Atidarius duris, dar daugiau dūmų įsiveržia į vidų. Dūmų kamuoliai lyg pastumia kelis žingsnius atgal. Vis dar vilties vedama, keliauju link šviesos. Ji keista. Tokia raudona, auksinė, oranžinė, ir geltona. Lėtas mastymas suvokia kad ten ugnis. Išėjimų daugiau nėra. Bandau prisiminti ligoninės išplanavimą. Ne, daugiau išėjimų nėra. Tik per ugnį, per patį karštą, nuodingą, pragarą. Man sunku suvokti tikrovę. Ar ten angelas? Ten, šalia to geltono žiburiuko. Einu arčiau. Gal tas šviesus padarėlis padės man? Žengiu link jo, o jis tolsta, ir moja man ranka...
               Pabundu. Greitai plazdanti širdis krūtinėje neleidžia ramiai kvėpuoti. Bandau gauti sveiko, tyro oro gurkšnį. Nuo prakaito prilipę prie kūno drabužiai, drėgni skruostai, byloja apie ką tik patirtą košmarą. Viskas gerai, tai tik labai baisus košmaras. Raminu save. Atsikeliu iš lovos. Žengiu šaltomis buto grindimis. Prisimenu sapną. Jo nuotrumpos dar blykčioja akyse. Ar tam sapne buvau ligoninėje? Kojos dreba. Einu į virtuvę ir apžiūriu kiekvieną elektroninį prietaisą. Viskas tvarkoje. Po mažu nusiraminu. Rankos ir kojos nustoja drebėti. Širdis aprimsta. Grįžtu į kambarį. Atsigulu į lovą ir užsikloju. Bijau užmigti, nes kai tik užsimerkiu akis matau ugnį, ir juntu gerklę dusinančius dūmus. Bet esu tokia išvargusi, kad nejučia po kelių akimirkų, jau snūduriuoju. Staiga kažkas sublykčioja, ryškia šviesa. Greitai atsimerkus apsidairau. Nieko nėra. Tikriausiai nuo košmaro man jau vaidenasi. Patogiau įsitaisau lovoje ir užmiegu.
               Miegojau tik kelias valandas. Vis dėl to jau išaušęs rytas. Švelnus lietus barbena į palangę. Mama ruošia virtuvėje pusryčius, nes sklinda malonus kvapas. Tėtis, kaip visada, tikriausiai skaito rytinį miesto laikraštį. Tobulas rytas. Staiga kažkas užtiško ant galvos. Pakeliu ją. Dar vienas lašas nukrenta man ant skruosto. Nuo lubų laša lietaus vanduo. Tikriausiai prakiuro stogas, nuo vakar šėliojusios audros. Išsiritu iš lovos ir neskubėdama apsirengiu. Kažkas už nugaros sublykčioja. Atsisuku, bet nieko nėra. Gal tiesiog trenkė žaibas ir viskas. Nėra ko jaudintis. Bet širdis kaip pradėjusi greičiau plakti taip ir nesustoja. Greitai išlėkiu iš kambario į virtuvę. Jau noriu pradėti pasakoti tėvams apie neseniai susapnuotą košmarą, ir keistus mirgėjimus kambaryje. Bet mama sustabdo sakydama, kad pabaigčiau kepti pusryčius, o ji einanti dar pasnausti, mat blogai jaučiasi. Kaip mat sutinku, nes man patinka gaminti. Po kiek laiko tėtis išeina į darbą. Pagalvojusi, kad kol kepa blynai nueisiu iki kompiuterio, ir greitai pažiūrėsiu kas ten gero.
               Sėdėdama prie kompiuterio ir garsiai juokdamasi, užuodžiu keistą kvapą. Staiga prisimenu savo keptus blynus. Šoku nuo kėdės ir staigiai atidarau duris. Dūmai prasiveržia pro jas. Vėl pasirodo galvoje sapno nuotrupos. Ne, tik ne tai. Skinuosi kelią per dūmus mojuodama rankomis. Įžengiu į virtuvę, o ten jau ugnis užėmusi pusę virtuvės. Kur mama? Kodėl ji nieko neužuodė? Prisimenu kad mūsų kambarių durys yra be jokio tarpelio. Nežinau ką daryti. Ar eiti kelti mamą? Ar bandyti užgesinti ugnį? Renkuosi pirmą variantą ir lekiu pas mama į miegamąjį. Purtau ją kaip pamišusi, o ji po kiek laiko žiūri į mane nieko nesuprantamom akim. Užuodusi dūmus ir pamačiusi siaubą mano akyse staiga pakyla. Tempia mane už rankos. Išbėgusios iš kambario greičiau pajuntame, negu pamatome. Mano kambarys paskendęs liepsnose. Temdama mane per butą link durų mama man šaukia eiti greičiau. Mano akys ašarotos, burna pilna dūmų. Kojos ir rankos dreba. Mama beviltiškai bando rakinti duris, bet jos rankos dreba ir ji nepataiko į spyną, matyt nuo susikaupusių ašarų. Paimu iš jos raktus ir pati bandau atrakinti duris. Ilgai netrukus jas praveriu. Išleidžiu mama pirmą ir bėgu paskui jos. Išbėgusi į lauką matome daug žmonių ir ugniagesius. Mama greitai bėga link jų. Aš apsisukusi bėgu atgal į butą penktame aukšte. Girdžiu mamos klyksmą. Riksmą kad sugrįžčiau. Bėgu toliau. Įpuolu į butą. Jame pilna dūmų, nieko nematau. Žinodama viską atmintinai įlekiu į tėvų kambarį. Paimu svarbiausius dokumentus ir mūsų nuotrauką. Atsisuku į duris bėgti atgal, bet kelias užtvertas. Ugnis apėmusi jau ir duris, ir artinasi prie manęs. Išbėgu į balkoną. Jis be turėklų, nes tėtis buvo pradėjęs jį remontuoti. Pažiūriu žemyn. Daug žmonių. Mamos klyksmas ir mano upeliais bėgančios ašaros. Man nėra kur bėgti, galiu tik šokti. Staiga suvokiu kur padariau klaidą. Tie mirkčiojimai mano kambaryje, dabar jau be abejonės buvo iš rozetės einančios žiežirbos. Ir žinoma kompiuteris.
               Atsimerkiu... Ryški šviesa plūsta į mano akis. Ak... Aš ligoninėje.

Sveika atvykusi į Merą! Labai džiugu rast naują kūrinį.

Tekstas puikiai susiskaitė, patiko tai, kaip puikiai pradžioje kūrei sąmyšį, įtampą, net nežinau, kaip tai pavadinti. Tikras minčių chaosas, manau, taip tikrai galėtų galvoti gaisre atsidūręs žmogus. Įspūdį, žinoma, stiprino ir esamasis laikas.

Galbūt tik kai kur pati taisyčiau frazes. Pavyzdžiui, Renkuosi pirmą variantą man kažkaip nesiderina su žaibišku sprendimu, kokį jį priminė, o ir šiaip stilius labai primena paauglės minčių tėkmę, tai to tikriausiai reiktų ir laikytis, ir tokios oficialios frazės nelabai į tai įsipaišo. 

O šiaip, buvo įdomu, užkabino ir parašyta sakyčiau puikiai. ;>

Man tik kilo klausimas. Aprašyme parašei konkursinis rašinys. Įdomu, koks konkursas. Ir šita dalis, čia įžanga į romaną? Ar kažką ne taip suinterpretavau?

Sveika atvykusi !
Labai smagu matyti naują kūrinį ir dar romano skyriuje. :)
Perskaičiau viską vienu ypu, labai lengvai skaitėsi. Pirmieji sakiniai man visada svarbiausi, o taviškiai tikrai užkabinantys. Visas tekstas realistiškas. Gal kiek norėjosi ryškesnio perėjimo iš sapno į tikrovę ir ne tokių karpytų sakinių (sakiniai po du žodžius nelabai geras dalykas), bet viskas įsiliejo į bendrą stilių ir istoriją. Tikiuosi sulaukti tęsinio, jei tai tęstina istorija.  

Na su šiuo rašiniu laimėjau rajoninį konkursą :) Tai ne jokia istorija ir ji nebus tęsiama :) Dėl trumpų sakinių  tai jau toks yra mano rašymo stilius :) Bet rašydama kitą istorija bandau taisytis :D Ačiū už nuomones ir taisysiuosi ateityje ;) Kiekviena nuomonė man labai svarbi  

Sveikinu su laimėjimu. :) Labai gaila, jog ji nebus tęsiama. Kaip pradžia ji skambėtų žadančiai.
Tuomet perkeliu šį kūrinį prie "Novelės", kadangi prie romanų rašomos istorijos su dalimis. :)
Labai lauksim tavo kūrinių, būtų įdomu paskaityti daugiau nei vienos dalies istoriją.