Šnabždūnė

Lėtai slenkanti tamsa baigė apimti visą dangų. Balti žaibai, retkarčiais nutvieskiantys dangų, vis artėjo. Naktis, kaip bet kuri kita, su lengva audra priešaky. Tylią naktį nutraukė čaižus skambutis, tamsi figūra stovėjo prie vieno iš rajono namų durų slenksčio. Lėtai atsidariusios durys atvėrė mažą blausios šviesos tarpą ant grindinio. Jaunos mergaitės akys žvelgė iš už durų į ištysusią juodą figūrą.

- Pakviesk mane vidun. – tyliu, tačiau įtaigiu balsu pareikalavo ji.
- Atsiprašau, bet aš jūsų nepažįstu. – nedrąsiai atsakė mergaitė.

   Geriau įsižiūrėjusi mergaitė įžiūrėjo sulysusį veidą išvagotą gilių raukšlių. Moters akys atrodė bemaž juodos, tuščios, paklaikusios iš baimės. Ji neramiai atsigręžė į gatvę lyg bijodama to, kas slypi tamsoje, tačiau mergaitė buvo tikra, jog gatvė tuščia ir tyli.

- Įsileisk mane. – pakartojo moteris, tačiau šį kartą balsas išdavė baimės krislą jame.
- Ar jums reikia pagalbos? – mergaitė vis dar jautėsi pasimetusi. Ji nepasitikėjo atklydėle ir bijojo jos, tačiau norėjo padėti matydama nerimo sukaustytą žvilgsnį.
- Po velnių, jei dabar pat manęs neįsileisi vidun nutiks kai kas blogo. – moteris suleido nagus į durų staktą, tačiau žengti žingsnio neįstengė. Ji vis dažniau žvalgėsi sau per petį.

   Dangų vis dažniau pradėjo raižyti žaibai, vienas po kito jie artėjo miestelio link. Ryškūs balti stulpai piešė žemėlapius danguje su didėjančia jėga. Mergaitė sudrebėjo ir pradėjo šauktis mamos. Iš nepažįstamosios nosies pradėjo varvėti kraujas, jis lyg juodas rašalas besileidžiantis moters lūpomis ir kaklu nudažė rūbus.

- Kvaila mergiote, ką tu padarei. – sušnibždėjo ji ir paskutinį kartą atsisukusi į mergaitę sukliko bei dingo tamsoje.