riešutas

Prologas


Aš – tarsi riešutas. Dažnai žmonės nori praskelti, ir pasiekti mane – šaltą, kietą, tačiau tikrąją mane. Tačiau, tarsi maištingas kokonas kevale spardausi, neįsileisdama jokios būtybės, kartais net savęs. Elgiuosi kaip tikra egoistė, nors tokia nesu. Vaidinu šaltą ir nepasiekiamą. Pati stengiuosi sau pakenkti nieko neįsileisdama. O kam? Kad mane, kaip purviną ir žemėtą riešutą sukramtytų, ar sutryptų lesti žvirbliams? Ne. Nežinau, geriau būti su savim ar dalinti save kitiems? Na, aš toks žmogus. Nemoku atsiverti. Ir neketinu bandyti.
Nepastebėjau, kada tokia tapau, nors kažkada rėkte rėkiau „imkit mane ir skaitykit“. Žinoma, galima spėti, kad tokia virtau po mamos mirties. O gal po truputį, gyvenant su girtaujančiu tėvu? Sunku pasakyti, nes tik neseniai įsigilinau į save ir nusipiešiau kaip riešutą. Žiūrint į veidrodį nematau savęs. Nors atvaizdas stovi prieš mane, tai nesu aš. Viduje esu daug sudėtingesnė. Bent jau taip manau.
Ta, susivėlus, tamsiaplaukė mergaitė, berniukiškos išvaizdos aštuoniolikmetė net nepanaši į mane. Jeigu žinočiau, kas esu, aš įsivaizduočiau save. Bet ne, išgaliu iš savęs išspausti tik menkiausią riešutą. O gal aš iš tikrųjų riešutas?



Mano tėtis – labai keistas „padaras“. Šįryt daug kalbėjo apie mano motiną. Nors nepavadinčiau to kalbėjimu – tai buvo mirusio žmogaus peikimas ir žeminimas.

- Ji buvo tikra kalė, melždavo iš manęs kiekvieną „kapeiką“. O štai, kai praradau darbą, ji man aiškindavo, koks aš blogas.
- Juk pats kaltas esi, tėti. Mamai reikėdavo tavo pinigų mokesčiams, maistui. O pykdavo tik dėl to, nes už paskutinius mūsų pinigus – gerdavai. – supykusi tai pasakiau jam. Ir tik po to supratau, kad padariau didelę klaidą tai sakydama.
- Tu, kalės palikuone, man neaiškink, kas ir kaip. Tavo gyvenimas jau suplanuotas, ir aš stengsiuosi kiek galėsiu, kad nebūtum tokia kaip tavo motina.
- Na ir ką tu darysi, tėve? – pasakiau, lyg būčiau susimąsčiusi, nors viduje mane aplankė nerimas.
- Kai ateis laikas – sužinosi. O dabar varyk iš čia. Nenoriu tavęs matyti. – ramiu balsu, nuleidęs galvą, tačiau kiek išdidžiai tai jis pasakė ir nužingsniavo į virtuvę, įsipylė alaus ir prisėdo. Viduje aš degiau smalsumu ir pykčiu. Galvojau, ką tėvas turėjo omenyje sakydamas, kad mano gyvenimas jau suplanuotas. Nekenčiau jo už tai, kad taip kalba apie mano motiną. Nenorėjau likti namuose.
Išėjau į niekur. Klaidžiojau rėkiančiame mieste, visiškai viena. Gal todėl, nes jaučiuosi visiškai beviltiška? O kodėl, nežinau. O vakarui atėjus miesto šviestuvai, automobilių ūžesys svaigino mane. Lyg apsėsta ėmiau šaukti, rėkti.
Bet greitai grįžau namo. Jaučiausi klaikiai. Ką aš daryčiau mieste? Buvau pagauta kažkokio jausmo, kuris traukė mane namo. Nenorėjau, tačiau jaučiau kažkokį instinktą, kuris rėkte rėkė – grįžk.

įdomi pradžia, sukurta aiški situacija. bus įdomu. o dėl klaidų visokių tai tyngiu žiūrėt ir šiaip ne mano sritis :D

naktibalda rašo:

Prologas

Aš – tarsi riešutas. Dažnai žmonės nori praskelti, ir pasiekti mane – šaltą, kietą, tačiau tikrąją mane. (Kaip supratau, pagrindinė veikėja - sociopatė, bandanti prisitaikyti ir vaidinanti 'minkštą' ir jautrią?) Tačiau, tarsi maištingas kokonas kevale spardausi, neįsileisdama jokios būtybės, kartais net savęs. Kaip tikra egoistė, nors tokia nesu. Pati stengiuosi sau pakenkti nieko neįsileisdama. (Du vienas kitam prieštaraujantys sakiniai ir nelabai logiški. Jei mergina egoistė, sau pakenkti nė už ką nebandys) O kam? Kad mane, kaip purviną ir žemėtą riešutą sukramtytų, ar sutryptų lesti žvirbliams? Ne. Nežinau, geriau būti su savim ar dalinti save kitiems? Na, aš toks žmogus. Nemoku atsiverti. Ir neketinu bandyti.
Nepastebėjau, kada tokia tapau, nors kažkada rėkte rėkiau „imkit mane ir skaitykit“. Žinoma, galima spėti, kad tokia virtau po mamos mirties. O gal po truputį, gyvenant su girtaujančiu tėvu? Sunku pasakyti, nes tik neseniai įsigilinau į save ir nusipiešiau kaip riešutą. Žiūrint į veidrodį nematau savęs. Nors atvaizdas stovi prieš mane, tai nesu aš. Viduje esu daug sudėtingesnė. Bent jau taip manau. (Užsikrovei sau nelengvą darbą tolimesnėse dalyse skaitytoją įtikinti, kad pagrindinė veikėja - sudėtinga asmenybė. Paprastai tą sudėtingumą lemia daug konfliktų, ypač vidinių. Į save nesigilinęs anksčiau žmogus paprastai yra linkęs ir toliau nesigilinti arba paprasčiausiai tų konfliktų neatpažįsta, o tas, kuriam parūpsta, paprastai turi tokį polinkį nuo kaži kada. Nebent įvyksta kažkas labai traumuojančio.)
Ta, susivėlus, tamsiaplaukė mergaitė, berniukiškos išvaizdos aštuoniolikmetė net nepanaši į mane. Jeigu žinočiau, kas esu, aš įsivaizduočiau save. Bet ne, išgaliu iš savęs išspausti tik menkiausią riešutą. (Vertingiausios eilutės) O gal aš iš tikrųjų riešutas?



Mano tėtis – labai keistas „padaras“. Šįryt daug kalbėjo apie mano motiną. Nors nepavadinčiau to kalbėjimu – tai buvo mirusio žmogaus peikimas ir žeminimas.

- Ji buvo tikra kalė, melždavo iš manęs kiekvieną „kapeiką“. O štai, kai praradau darbą, ji man aiškindavo, koks aš blogas.
- Juk pats kaltas esi, tėti. Mamai reikėdavo tavo pinigų mokesčiams, maistui. O pykdavo tik dėl to, nes už paskutinius mūsų pinigus – gerdavai. – supykusi tai pasakiau jam. Ir tik po to supratau, kad padariau didelę klaidą tai sakydama.
- Tu, kalės palikuone, man neaiškink, kas ir kaip. Tavo gyvenimas jau suplanuotas, ir aš stengsiuosi kiek galėsiu, kad nebūtum tokia kaip tavo motina.
- Na ir ką tu darysi, tėve? – susimąsčiusi paklausiau jo. (Manau, jog emocija tokioje situacijoje būtų kitokia, nei susimąstymas. Baimė? Nerimas? Nuostaba? Up to you.)
- Kai ateis laikas – sužinosi. O dabar varyk iš čia. Nenoriu tavęs matyti. – ramiu balsu, nuleidęs galvą, tačiau kiek išdidžiai tai jis pasakė ir nužingsniavo į virtuvę, įsipylė alaus ir prisėdo. Viduje aš degiau smalsumu ir pykčiu. Galvojau, ką tėvas turėjo omenyje sakydamas, kad mano gyvenimas jau suplanuotas. Nekenčiau jo už tai, kad taip kalba apie mano motiną. Nenorėjau likti namuose.
Išėjau į niekur. Klaidžiojau rėkiančiame mieste, visiškai viena. Gal todėl, nes jaučiuosi visiškai beviltiška? O kodėl, nežinau. O vakarui atėjus miesto šviestuvai, automobilių ūžesys svaigino mane. Lyg apsėsta ėmiau šaukti, rėkti.
Bet greitai grįžau namo. Nenorėjau, tačiau jaučiau kažkokį instinktą, kuris rėkte rėkė – grįžk. (Labai staigus nukapojimas dalelės, atrodo kaip prisiūtas - dirbtinas, netinkantis prie likusio teksto)

O šiaip labai daug skyrybos klaidų, kai kur supainioti laikai - kalbama būtuoju laiku, o staiga paminimas esamasis.
Štai tokios mano pastabėlės šiam kartui. [You must be registered and logged in to see this image.]

Hellis, ačiū.
Šokanti Geiša, ačiū už tai, kad eikvojai savo laiką taisydama. Tačiau ne šiaip sau, pataisiau, kur pažymėta raudonai. dar kartą ačiū.

Aš Tavo tekste nieko nekeičiau, tik paryškinau, kurias vietas komentuoju. [You must be registered and logged in to see this image.]
Laukiu kitos dalelės, geras pirmasis sakinys, paprastas, bet užkabina ir suintriguoja. [You must be registered and logged in to see this image.]

Bijau, kad bus kaip visada - pirmąją dalį parašau visai neblogai palyginus, o kitos būna šlamšto krūva. Tačiau rytoj įkelsiu.

Grįžusi namo, pasijutau nejaukiai. Koridoriuje tvyrojo keistas namų kvapas, kuris jau šešerius metus, po mamos mirties, man nepatiko. Anksčiau jis buvo toks tyras, sekmadienio rytais sumaišytas su blynų kvapu, bet svarbiausia, jis priminė mamą. Dabar, grįžusi namo aš teužuodžiu purviną tėvo kvapą. Visi namai smirda alkoholiu, kaip ir kažkokiu neaiškiu, gal tėvo prakaito, o gal nehigieniškos burnos kvapu.
Tėvas buvo girtas. Miegojo. Aš taip pat atsiguliau ir pradėjau mąstyti. Jaučiau, kad greitai prasidės dar vienas depresijos epizodas. Kada tai prasidėjo, kada susirgau? Gal visą gyvenimą girdėti tėvų barniai nulėmė mano diagnozę? Pagaunu save su klausimu mintyse, kodėl aš apie tai galvoju. Turbūt todėl, kad kitos aiškios priežasties mano depresijai nėra.
Galima spėti, ir bet koks mane pažįstantis žmogus pasakytų, kad tai prasidėjo, kai mirė mama. Sutinku su šiuo teiginiu tik todėl, kad būtų ramu, kad taika ir ramybė užlietų mano ir mano artimųjų galvas. Pati tai pasakau gydytojams, nes atrodo beviltiška kapstytis kažkur giliau. Sutinku, buvo skaudu. Niekada neištrinsiu iš atminties tos dienos, kai mirė mama. Tačiau tai nėra pagrindinė priežastis mano depresijai. Mamos žūtis mane sudraskė milijoną tūkstančių agonijos apimtų jausmų ląstelių. Dar kvėpuojantį paskutinį mano kūne besidraskantį organizmą apėmė kruvinas keršto troškimas, aš neatleisiu tam, kuris automobiliu partrenkė mamą ir pabėgo. „Gyventi, ar mirti?“ – kankino save, mano sielos paskutinis gyvas organizmas. Tačiau jis buvo mano, todėl po kelių metų kankynės pasidavė mirčiai. Tada atsinaujino ląstelės. Įkvėpiau naujo oro, pripildyto gaivaus, nors kartu sukrėsto susitaikymo jausmo. Viskas buvo vėl gerai.
Taigi, kodėl susirgau? Ar dėl to kalti mano tėvai? Nejaugi tai nulėmė geriantis tėtis? Manau, tai turėjo įtakos. Visi tie barniai, į kuriuos nuolatos įsiveldavau dar vaikystėje, galėjo paskatinti mano smegenis nusiskandinti užblokuotų minčių ir jausmų jūroje. Bet negaliu sutikti, kad tai yra pagrindinė priežastis. O gal visi blogi dalykai lipdėsi, sukosi, liejosi, veržėsi manyje, kol galiausiai visas mišinys virto sunkia depresija? Sutikčiau su šia mintimi.
Vėl pagaunu save su klausimu, kodėl apie tai mąstau. Galiausiai prieinu prie išvados, kad mano mintys sukasi apie pastarąsias dvi savaites, kurias praleidau psichiatrinėje. Nejaučiu jokio pagerėjimo, nes nesugebėjau visko atskleisti, todėl, kad pati nežinau kaip tai padaryti. Nejučiom vėl sugrįžtu į gilią depresiją ir užsiblokuosiu savyje. „Kaip riešuto skiautėj. Viena. Niekas ten neįeina. O kartais pati į save kelio rast negaliu.“ – cituoju savo eilėraštį. Viskas taip baigsis vėl, nors tai tikriausiai bus nauja pradžia. Nauja, savižudiška ir niūri pradžia.
O šiandien jaučiuosi priimta iš mandagumo. Visi aplinkiniai vaidina, kad manęs pasiilgo. Beveik patikėjau, tačiau neįtikino. Nors, ką aš čia kliedžiu. Turiu džiaugtis grįžusi namo. Neturiu teisės mąstyti, kad teta, pusseserė ir močiutė manęs nenori. Taip tik pati sau pakenksiu.
Pakenkimo sau pasekmės bus akivaizdžios. Vėl. Turbūt prigersiu tablečių, persipjausiu venas, arba pasismaugsiu. Paskutinis bandymas nusižudyti buvo nesėkmingas. Tokie bus ir kiti bandymai. Bent jau aš taip manau. Pastarasis būtų suveikęs, tačiau mokykloje, ką tik prigėrus tablečių supratau, kad darau klaidą, ir iškart pranešiau mokytojai, kad labai blogai jaučiuosi. Laimei, laiku pasakiau. O gal ir nelaimei. Visai norėčiau mirti. Nėra ką veikti man šiame pasaulyje. Turiu būti pasmerkta amžinoms pragaro kančioms. Aš nenoriu nieko bausti mirdama. Aš noriu būti nubausta – skęsti kraujo purvinoj vagoj, degti ant gėdos stulpo, smegti durklų jūroje, dusti įkalinta raudonose liepsnose...
Laikas man slenka nuobodžiai. Tai tik skatina mano norą žalotis. Tačiau aš esu principinga. Užsispyriau, kad nesipjaustysiu, nes tėvas man pasakė, kad neištversiu. Apskritai, gyvenime esu per daug principinga. Bet tokia jau esu. Nežinau, kiek ištversiu taip gyvendama, tačiau aš laikysiuosi, kiek tik galėsiu. Bet man sunku.
-
Žinau, reikia taisyt. Vis tiek įkėliau.