"ne tik jorūnas"

neaiškus žanras neaišku niekas


0

Ji buvo pati gražiausia visame rajone. Šiandien ji buvo gražiausia visame pasaulyje. Tiesa ar melas, bet Gintas tuo buvo tvirtai įsitikinęs, įsitikinęs net prieš tai kai iš namų išsėlino su buteliu vyno prie tų pačių garažų kaip ir vakar. Nubrozdinti stogai, išmargintos vardų raštais sienos, ir keli pažįstami iš mokyklos. Kas pažįstama, o kas artima, net sprogt norisi. Automobilių languose jis įžvelgė savo nerimstantį, bet laimingą veidą, išvydo ir tas akis kurios jau ieškojo Monikos.

-Labas.

-Sveikas.

Ar taip prasideda istorija? Ar tai galima vadinti istorija?

Gintas matė viską. Matė vėją jos plaukuose, baltas kojas, primerktas žalias akis, laisvės ir pavasario kvapą sklindantį nuo Monikos žingsnių ir žodžių. Nereikėjo žinoti kada ji pradėjo jam patikti, šita trauka vyksta
dabar. Šią minutę. Šią dieną. Kažkuo ypatingą birželio dieną. Dvidešimto amžiaus pabaiga, o jie save vadina pradžia. Save jie vadina vaikais. Vynas, gurkšnis po gurkšnio. Storos garažo sienos. Besisukantys debesys užvertus galvą. Pasakojimų ištraukos ausyse.

- Ei, panke!

Gintas tylėjo. Gal todėl, kad nenorėjo vėl užsivesti ant kvailos temos, o gal todėl, kad bučiavosi su Monika. Visai netyčia, velnias žino kodėl, jis suprato, kad tai neįprasta. Nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip visada, eilinė diena, eilinis vynas, eilinės puskvaišės aistros, tikriausiai tik jis vienas žinojo, kad taip nebuvo. O gal žinojo ir Monika.

- Kur jūs einat?

Jie. Gražu.

- Neieškokit.

Jie ir neieškojo, gal, tik gal, jeigu jie būtų ieškoję, tie suknisti flegmatiški statistai, gal dabar nesisukčiau tarp šitų sienų ir nekalbėčiau su savimi apie savo tėvus. O koks tikslas? Ar tikslinga juos
laikyti savo šaknimis?

Atrodo Gintas ir Monika užsimerkė, savo sielas atidavė aukštesniems vėjo gūsiams, o savo kūnus paleido veikti savavališkai, vyno skonio meilė pašventė du jaunus kūnus savo aklais judesiais.

Ar tai buvo romantiška? Nieko nekeičia. Nesvarbu. Jie buvo juokingai girti, gaila gimiau negirtas, nežinau ar išdrįsiu pasakyt „gaila, kad išvis gimiau“, neturėčiau skųstis. Neturėčiau.

Monika pastojo kelios dienos prieš savo šešioliktąjį gimtadienį. Saviti įdiegti moralės likučiai įkalino ją, ir po nepilnų devynių mėnesių
septyniolikmetis Gintas , keista, bet džiaugėsi ekologišku mėsos ir sielos produktu. Akcentuoju tuos skaičius, ne dėl to, kad tai man nepriimtina, jeigu iš viso egzistuoja kažkas nepriimtino, paprasčiausiai todėl, kad jau sulaukiau tokio pat amžiaus...

Kaip jau pats parašei pradžioje - truputėlį neaišku apie ką čia viskas bus,bet aš manau viskas susitvarkys tolimesniuose skyreliuose,tad laukiu dar. :)

p.s. Tavo nick'as man kažkur girdėtas. Gal buvai vienas iš forumo vaikams.lt/plepalai (jis dėja išsitrynęs jau dabar) lankytojas? Man rods mačiau tave tenais.

jau yra parašyti keli skyriai, šita problema apie nesusigaudymą manau kaip ir išsisprendė :D taip buvau, senų senovėj.

1

Atšalusios kojos siuntė smarkų signalą nešdintis iš čia.

- Primink man kodėl..- šąlančiom kojom susirūpino ir šalia stovintis „kareivis“.

- Einam iš čia greičiau, pasivartysime šiukšlėse dar kokius porą šimtų metų, užtat su kojom.

- Nu ne, stovim dar. Penkiolika minučių. Statysiu viską.

- Įjungiu laikmetį, dosnusis bendražygi,- per dantų kalenimą mano žodžiai skambėjo keistai.

- Tvarkyk savo iškalbą.


Mano pasiūlymą likti su kojomis nustelbė Pauliuko iškelta sąlyga. Tikriausiai reikėjo stovėti toliau tarp plaukiančių žmonių ir linkstančių nuo vėjo medžių, tikriausiai reikėjo stovėti čia be jokio „užmokesčio“, ir savo noru amputuotis kojas. Norėjau mus pamatyti iš šono, jeigu niekas nefotografavo – labai gaila. Raudonam guaše išmirkytos šešios kojos, aplipintos visokiais šūdais iš artimiausio konteinerio atrodė geriausiu atveju keistai. O gal blogiausiu. Tylus protestas. Ankstyvas pavasaris, šiukšlės kyla niekas nežino kur, o mes maištaujam, kaip visada, pačiais keisčiausiais ir dažnai nesuprantamais būdais. Esam keturiese. Prie butelio keikiam taisykles, tačiau turime bent jau vieną – bent kartą į dvi savaites sumąstyti kokią nesąmonę. Kaip šita.


Nuo kairiosios kojos į plyteles bumbtelėjo skardinė nuo marinuotų žirnelių, ir tikriausiai tada aš supratau, kad mano auka bevertė. Atrodom kaip juokdariai ir esame tokie. Faktas – jie didesni juokdariai, ir su jais reikia kažką daryti. Tarkime, nelabai myliu šiukšles vandenynuose prie mažų delfiniukų, bet tiesą sakant man nusispjaut.


- Žinai, pochui ant sąvartynų gatvėse ir visur kitur,- sumurmėjau Gyčiui, o gal Pauliukui.

- Žinau, man irgi.

- Man net patinka.

Tai kokia suknista priežastis čia stovėti. Keturi laipsniai šilumos, mes su šortais, aplipę šiukšlėm ir svajojantys apie šiltas kelnes.

- Viskas, penkiolika minučių, Pauliau.

Jis mums nestatė, o ir nereikėjo, niekada nesigailim eilinį kartą padarę ką nors tokio, o ko čia gailėtis. Šiandien aplinka išbluko, liko tik aštrus šaltis ir tas bukas tikėjimas, kad darai kažką vardan kažko svarbaus. Kiek daug kažko, kiek mažai vardų. O vėliau, vidutiniškai po poros valandų, juokiesi iš to, kad juokingas esi.

- Einam.

Primena 'Rugiuose prie bedugnės' ar 'Traukinių žymėjimą'. Tačiau tik primena. Turi tu savo stilių, tiesa, dar gal jis keisis ir šlifuosis ir taip toliau ir panašiai. Na, man patinka toks straightforward'iškumas. Bent jau kol kas. Kadangi dalys trumpos, o kol kas dar nieko per daug nesužinojau, tai pakomentuosiu vėliau, po dar keleto dalių, išsamiau. Dabar kol kas galiu pasakyti, jog originalu. Palyginus su daugeliu rašomų istorijų internete, tikrai originalu ir su savitu prieskoniu. ;)

labai nenorėjau paaugliško skaitalo, bet ką gi :D

2
Grįžimas namo visuomet vargina. Ne vien todėl, kad dažniausiai reikia įveikti ilgą kelią, nes kuklus butas beveik už miesto, tikriausiai todėl, kad grįžęs namo patenku į visai kitą gyvenimą. Randu ten tėvą. Randu ten pažįstamus kvapus. Randu ten dvi kates, pustuštį šaldytuvą ir slogią nuotaiką, bet už viso to slepiasi kažkas daugiau: iškreipta sūnaus rolė, kruvinas alaus ir žolės kvapas. Jis elgiasi kaip mano draugas, o aš kartais, visai netikėtai, juntu pareigą elgtis kaip sūnus. Būtų įdomu sužinoti ką reiškia būti paklusniu keistoms vidutinės šeimos normoms.

- Gintai?- atrakinęs tamsias trupančias duris pasidomėjau tėvo egzistencija.

- Kiek valandų?

- Aštunta.

Gintas klausiamai žiūrėjo į mane apsiblaususiomis akimis.

- Aštunta ryto,- patikslinau.

Jis iš visų jėgų stengėsi pakilti nuo krėslo, galėčiau gerėtis šituo vaizdu, o vėliau pridurti „va kaip nusitašei“, bet dabar tiesiog pagailėjau jo sudrumstos ramybės.

- Neskubėk, šeštadienis.

- Ai taip taip, klausyk ,Jori ,atnešk alaus, palikau virtuvėj.

Būtų įdomu surengti statistiškas varžybas ir išsiaiškinti kuris iš mūsų daugiau nusivaro penktadieniais, nesvarbu kokiais būdais, alum, žaliuoju stebuklu ar šiaip kokiais baltais visai neįtartinais milteliais. Jis ant manęs nepyksta, aš ant jo irgi. Visiškai. Aš jį puikiai suprantu, visuomet supratau. Jis tikriausiai irgi, o gal nė nesistengia. Gal stebi mane, kaip kokį augantį kreivą krūmą iš jo paties šaknų, o gal jau ir pamiršo kaip reikia stebėt.

Virtuvėje radau ,keista, bet pilną butelį alaus. Išgėriau kelis gurkšnius ir nunešiau tėvui.

- Išgeriam už tavo anarchijos spalvos akis, sūnau.

Nemėgau šito žodžio, nemėgau kai žodį „anarchija“ taria Gintas. Nemėgau to, kaip jis ties tuo gyvena savo sapnuose, visur, net savo realybėje, bet ji buvo tokia iškreipta, ir tokia keistai svetima. Mes buvom panašūs, bet jis buvo kitoks.

- Ei, nežiūrėk taip į mane, brolau, aš sumokėjau nuomą. Girdi? Nuomą.

Sūnau, brolau, nesvarbu, tarp mūsų neegzistavo jokie titulai, žodžiai, tik žodžiai. Šiandien „gilinkis į Ginto žodžius“ diena, visų keisčiausia, kad jis pradėjo save teisinti. Štai sumokėjo nuomą. Ei pažiūrėk į mane – aš normalus suaugęs žmogus!

- Gintai, tau netinka žodis „nuoma“ prie veido,- jeigu jis būtų matęs save šį rytą veidrodyje – suprastų, kokie šie žodžiai teisingi.

- Gyvent tai reikia.

- Tau nelabai sekasi.

- Jorūnai, Jorūnai, kad tu žinotum kaip sekasi.

Aš žinojau. Nesvarbu. Dabar tiesiog imkime ir gerkime iš ryto.

Galbūt taip šauniai ir draugiškai būtume pradėję šeštadienį jeigu nelemtas, neišsikrovęs, pakenčiamos būklės, ir neaišku kodėl ,dar nesuknežintas, Ginto telefonas. Jis suskambo, suskambo ir mūsų akyse bent akimirką pasirodė siaubas, žinojome kas skambina, bet nežinojome ko bijome, tiesiog jos įsikišimas visuomet buvo nemalonus. Beveik jutau jos ilgus nagus draskančius šiandienos mielą rytelį.
Gintas ryžtingai griebė telefoną į rankas ir pakėlė ragelį.

- Klausau.

Dešimt sekundžių tylos.

- Ne ten pataikė,- vieningai atsidusom,-kieno eilė gerti?

3

Visas pilnas šeštadienis prieš akis, po kojom, virš purvo prisisunkusių plaukų.Ir atrodo taip kas dieną, atrodo, kad ne tik šeštadienį. Iš tiesų šeštadienis tampa tik proga, žodis, kurį ištari pakėlęs stikliuką. Šiandien tikėjausi tame stikliuke vėl rasti ramybės lašų. Ne aš niekur nebėgu. Niekas manęs neslegia. Niekas negąsdina. Gal tik tai, jog rutina tapo priešinga standartinei rutinai, ir todėl, kad viskas ką veikiu, geriu, matau, šneku, myliu pastaruosius pora metų yra ne kas kita kaip jau nusistovėjusi rutina. Gal nereikia taip sielotis, gal taip ir turi būti. O gal reikia keisti. Iš pagrindų.

- Kartais tu mane gąsdini.

- Kodėl?

- Tavo akyse vis dažniau pasirodo tas lavono žvilgsnis. Neprimeni nei manęs, nei Monikos, net savęs. Kartais darosi neramu.

- Gintai, ir vėl.

- Kas?

- Emocingos litanijos.

- O kur mes gyvenam, sūnau? A? Supistuose baltuosiuose rūmuose? Areštinėje? Ne. Aš sėdžiu savo - manimi ir tavimi - smirdančiuose namuose. Realybėje. Su žmonėmis. Nepripažįstam, bet viskas kas mums liko yra mūsų graudūs jausmai ir, kaip tu sakai, emocingos litanijos.

- Žmogiška.

- Taip.

- Palyginai baltuosius rūmus su areštine ,- durnai sukrizenau.

- O ar matai skirtumų.


Tylim. Paeiliui geriam alų. Gintas "ant pachmielo", aš - prieš dar šimtus pachmielų. Toks ir skirtumas. Jis nusigėręs - aš geriantis, jis nusišnekantis - aš paaugliškai kliedintis, jis degradas - aš dar turiu vilties. Bet taip galvoja tik stereotipiniai pažįstami, stereotipiškai nieko nesuprantantys.


- Šiandien negersiu, o kam? Tu tėvas, neleisk.

- Negerk, Jorūnai.


Sekundės tyla, ir trumpas nesuvaldomas, bei pažįstamas abipusis juokas.
Keista, bet rimtai pasiryžau šiandien neapsvaigti. Susirinkau centus nuo stalo ir nuėjau link durų. Nenoriu šiandien sėdėti bute, gal man reikia bukos niekur nevedančios ir apmąstymų nekeliančios vienatvės.


- Gintai?

- Kas?

- Nepersistenk, noriu rast tave gyvą. Kad jau nuomą pradėjai mokėt.

- Nesirūpink.


Stumtelėjau duris ir išėjau pasitikti dienos.

Turi savo stilių, sveikintina!

Ironiškai gaivus kūrinukas. Spaudžiu leteną. [You must be registered and logged in to see this image.]

nu ačiū ačiū :D

4

Neturiu nei menkiausio supratimo kur eiti toliau. Gal nuvažiuoti į miesto pakraštį, įsijaust į gamtos vaiko rolę, prisisiurbt kokių trenktų šamano galių iš ąžuolo, absurdiška, baigiam mintį. Gal į patį miesto centrą, atsisėsti ant betoninių laiptų ir stebėti verslininkus. Bėgančius, sustojančius, pinigai, blizgantys batai, konservatyvios šukuosenos, švarios panagės. Gal nueiti į mūsų keturių landynę paieškoti jaunųjų maištininkų ir prastumti tuziną valandų, gal nuvažiuoti ir patikrinti ar Ginto draugas pataisė mano apgailėtinos būklės akustinę gitarą. Nė negalvodamas pradėjau eiti taku link stotelės. Priėjęs nusprendžiau savo paties kojomis įveikti maršrutą iki centro. Laikas per kurį nuėjau mane nuvylė. Vos keturiasdešimt minučių. Vis dar spaudžia galvą, spaudžia, trūksta, kas aš dabar, kodėl aš čia, kodėl nesugebu padaryti nieko naudingo, kiek metų dar gyvensiu, kaip grįžti namo, namo grįžti.. akyse aptemo. Kuo lėčiau atsisėdau šalia šaligatvio esančios žolės. Minčių buvo tiek daug,keitėsi taip greit, kad net nespėjau jų padoriai suvokti.


- Tau viskas gerai?

koks švelnus balsas.

- Tu visas drebi, aš tuoj, tuoj kviečiu greitąją.

nuostabus balsas, raminamieji, morfijus, nuostabus balsas.

- Nesustok,- išvėmiau žodį. Akyse vis dar temo.

- Taip, gerai , juk sakiau tuoj kviečiu, mano mobilusis išsikrovė, tuoj paprašysiu pagalbos.

- Nereikia, kalbėk.

- Gerai, žiūrėk tu man, nesuprantu kas tau, esu mačius tai kažkokiam keistam filme, bet jeigu tik pamatysiu putas iš burnos, kviečiu bet ką, nesvarbu kaip. Prašau nemirk, šiandien ir taip sunki diena, atsikelk nuo žemės ką?- jos balsas pradėjo drebėti.

Ryškėjo spalvos, pavojus nebegresia. Anksčiau tai trukdavo žymiai ilgiau, niekada ir nenorėjau išsiaiškinti kas tai, tuo labiau, kad šita suknistai varginanti nesąmonė apsėsdavo labai, tikrai labai retai. Vadinu juos komplikuotais nerimo priepoliais. Niekada nesužinosiu kaip iš tiesų tai vadinama ir, ar iš vis vadinama. Baisiausia, kad niekada nesuvokiu kada tai prasideda, paaiškėja tik viskam pasibaigus.

- Dieve, tu toks psichas, aš taip peršikau.

- Viskas gerai, galėjai tiesiog praeiti,- žvilgtelėjau į jos ryškiaspalvį veidą, raudonos lūpos, žali šešėliai,- vis vien ačiū, tavo balsas, jis kaip vaistai.

- Rimtai? nėr už ką,- ji šyptelėjo.

Bendras vaizdas atskleidė visas kortas. Absoliutus standartas - tinklinės piedkelnės, aukštakulniai, trumpas nudėvėtas sijonas ir palaidi plaukai. Supratau kur esąs. Fone stoties vaizdas.

- Aš Jorūnas,- ištiesiau ranką.

- Kornelija - paspaudė ranką.

- Kiek imi už pusvalandį?

Tyla.

- Šunsnukis, eik tu nachui. jorūnai.

- Atleisk, debilas aš, man visiškai nusis ..

- Pusvalandis keturiasdešimt litų,- jos veidas ir akys persimainė.

- Man nereikia nieko.

- Tai ko klausi, avine?

Iš tiesų buvo keista kodėl ji vis dar čia stovi.

- Gal einam alaus išgert?- nesvarbu, kad žadėjau negert.

Vaizdas vėl persimaino. Susimąstęs veidukas. Kiek jai metų po velnių. Po ilgų apmąstymų, mano nuostabai ji sutiko.

- Kavos, tris puodelius, moki tu. Paliksi ir arbatpinigių, visiems sunku.

Pakračiau monetų pilną kišenę.

- Sutarta.

5
Jau įpratau negalvoti prie ko prives nauja pažintis, jų tiek daug, jos tampa vienodos ir neįdomios. Veidai maišosi vienas su kitu, sukurdami hibridus. Vardai išnyksta vos spėjus juos suvokti. Žmonių tiek daug. Ir jie per daug komunikabilūs, šiandien apsikeičiau rolėmis su tais mielais bendraujančiais vaikais. Tempiuos paskui save prostitutę ir tiesiog reikalauju elementaraus bendravimo. Lyg pabėgęs iš negyvenamos salos.

- Tai kavos mėgėja,- atsisukau.

- Nemiegojau visą naktį, šiandien reikia būti žvaliai, reikalai, reikalai, reikalai. Ir tikrai,- vėl susimąstė,- man patinka kava.

Nuskambėjo kaip kažkokia užslėpta mintis, nors tokios nebuvo. Tokia kalbos maniera.

- Kodėl eini su manim? Neturi darbo, neieškai sekančios kokaino dozės, nebėgi nuo baisaus sąvadautojo ar panašiai?

- Skaitei heroiną.

- Visi skaitėm pradinėse. Tai kodėl sutikai nueit?- neatstojau, šiandien reikia švaraus, išsireikalauto dėmesio.

- Gi sakiau, man patinka kava,- Kornelija užbaigė temą.

Ji keista. Paslaptinga. Turi kažką tokio.

Juokauju.

Nedomina. Seniai manęs nedomino koks nors žmogus, jie visi tokie patys: galų gale paaiškėja, kad jie tiesiog žmonės. Neneigiu, yra tie trys trenkti vaikigaliai, kuriuos galiu įvardinti kaip draugus, bet retai, tiesą sakant niekada nesigilinau į jų gyvenimus.

- Einam čia.

Užsukom į ,beveik tiesiogine prasme, skylę. Pora staliukų, žilstelėjęs barmenas ir dulkių sluoksnis.

- Tris didelius puodelius juodos kavos,- išbėrė ji.

- Keturis, jeigu nesunku.

"Sunku. Man nereikia papildomų poros litų šiandienos trauktinės atsargoms papildyti" Nusišypsojau pats sau, priežastimi įvardindamas savo nelogišką kalbą.

- Liaukis elgtis kaip beprotis, ką?- tyliai pasakė Kornelija ,- tu kraupiai keistas.

Ji buvo neteisi. Aš ne keistas, ir nekraupus. Tiesiog praleidžiu per daug laiko svarstydamas apie save patį. Kam tai reikia žinoti eiliniam žmogui sutiktam gatvėje ?

- Tiesiog praleidžiu per daug laiko svarstydamas apie save patį,- atsakiau.

Velniop, kodėl gi ne. Viena iš daugelio, gatvės mergaitė. Imkime ir užverskime jai visą savo vidinį pasaulį. Vėl nusišypsojau. Vis vien ji dings, dings kaip bet kas kitas iš mano aplinkos.

- Ir vėl tu, su bepročiais nesėdžiu ir negurkšnoju kavos.

- Kaip matai - gurkšnoji.

- Tu ne beprotis.

- Žinau.

Pirmas puodelis sparčiai tuštėjo. Savojo nepriliečiau. Neviliojo net kvapas.

- Greičiau ateitų vasara, šąla kojos.

- Apsivilk kelnes.

- Dirbk statybose su sijonu,- niūriai atkirto ji.

- Tau baisiai netinka šita apranga. Būk kokia elitinė kekšė. Su kelnėm.

- Taip, būtinai.

Ji taip lengvai kalbėjo apie savo "profesiją", būdama tokia jauna. Ir iš pirmo žvilgsnio pakankamai pripildyta visuomeninio suvokimo "kas gerai, kas ne".

- Kiek tau metų?- pajutau, kad kažkuo domiuosi.

- Penkiolika.

Itraukianti istorija.

gali but :D

6



“Penkiolika” . Staiga panorau atitolti nuo visos šitos apgailėtinos kasdienybės. Iškreiptų likimų. Svajonių žlugimo. Man šiandien reikėjo saldesnio koktelio , truputį taikos, truputį laisvės, truputį gražaus mėšlo. Savaitgalis juk , po velnių. Reikia ilsėtis. Vieni žiūri televizorių, kiti eina į restoranus ir ėda smirdančias krevetes, o kiti , nežinau kiek jų mažai, tiesiog nori pailsėti nuo įprasto šūdo savo aplinkoj, mintyse ir sakiniuose.

Kitaip tariant , šiandien nebuvo ta diena, kai turėjau išgirsti iš prostitutės morfijaus balsu „Penkiolika“ .
Gurkštelėjau pigių skalbimo miltelių kvapo kavos.

- Kaip kava?- paklausė ji.

- Šlykšti.

Palikau ant baro šiek tiek metalo laužo ir greitu žingsniu dingau iš  skylės. Burnoje vis dar jutau šleikštulį nuo to gėralo. Prisižadėjau sau niekada nebegerti kavos skylėse, kurios sukasi aplink stoties orbitą.

Atsidūriau nešvarioj gatvėj, pripildytoj nešvariais veidais. Atsirėmiau į sieną, jutau artėjančią dar vieną sąmonės žalojimo bangą, nenorėjau kristi ant šito nešvaraus šaligatvio ir amžiams palikti čia savo antspaudo. Užsimerkiau ir pradėjau giliai kvėpuoti , stengiausi , kad galvon neįsisuktų nei viena mintis, nebent ji būtų apie nesibaigiantį , ramų, vėsų vandenyną, skalaujantį uolėtus krantus, o ant tų krantų tik pievos ir rasa. Pievos ir rasa.

-Pievos ir rasa, pievos ir rasa, pievos ir rasa,- raminau save.

Atsimerkiau. Pavojaus nebeliko. Lyg niekur nieko leidausi žemyn pilko miesto gatvėmis. Batai trynė kojas. Išsitraukiau kišeninį peiliuką ir prapjoviau batų nosis.  Kažkodėl norėjosi naikinti viską, kas kelia bent mažiausia diskomfortą. Norėjosi sunaikinti viską, kas aplinkui , tik galbūt neliesti šio miesto peizažo. Tiesą sakant, jis buvo visai gražus. Man patiko jame pasiklysti ir ieškoti gražesnių peizažo dalių.  Mano pirštai, įvilkti į žalias kojines  lindėjo iš senų batų. Eiti pasidarė lengviau. Nežinoti kur einu irgi tapo lengva. Neteisiu savęs už nežinomybę, beprasmį  ieškojimą ar neieškojimą.

Kai visi aplink tave teisia, reikia bent mažos atsvaros. Dėl šios priežasties baigiau save teisti pradinėse klasėse, kai su tėvo skutimosi mašinėle nusiskutau plačią liniją vidury galvos, nes nesupratau, kodėl  visi žmonės kerpasi vienodai. Gal norėjau patikrinti, kas atsitiks , jeigu sulaužysiu šitą slaptą taisyklę. Tikėjausi, kad mane užgrius dangus, nukris galva ,ar dar koks siaubas. Ieškojau pateisinimo, kodėl žmonės taip nesikerpa.  Tuo metu tai atrodė didžiausia paslaptis, nemeluosiu, ir dabar, kartais tai atrodo kaip paslaptis.

Rytojaus dieną visi vaikai juokėsi, juokėsi  ir mokytoja. Visi klausė „kas tau nutiko“ , kai atsakydavau „pats pasidariau“ vaikai badydavo pirštais ir vadindavo "durnium iš debilų planetos". Iškalbinga.

Niekad nepamirštu tos dienos. Keista, bet ji nekelia man neigiamų emocijų, priešingai, primena man , kodėl savęs neteisiu.

Gal dėl to šią akimirka netesiu savęs, jog esu šūdžius, ir palikau tą vargšę mergaitę be galimybės bent pusvalandžiui išlįsti iš savo siaubingos rutinos.

Gal dėl to, visada sau atleidžiu už tai, kad esu šūdžius.