Rašiau paskubomis ir nežinia kodėl, todėl atsipraštau, čia tikriausiai makalynė.
-
Kada prasideda gyvenimas? Kai gimstame, ar laikui bėgant? Maniškis dar
neprasidėjo. Ir neprasidės. Nes aš nespėsiu. Aš taip negaliu, man reikia tylos,
o aplink tiek triukšmo! Nekenčiu savęs už tai, kad niekinu didžiausią pasaulyje
žmonijos vertybę – gyvybę. Nenoriu to daryti, bet kitaip negaliu. Mano kūnas –
nuolatos nusėtas didžiausiais randais, kuriais, atrodo, gyvenu. Tačiau tai
netiesa. Mano gyvenimas – pykčio ir paniekos sau užlietas. Tai tiesiog
kunkuliuoja, verda, veržiasi. Siaubas, kaip aš savęs nekenčiu.
O kaip visa tai prasidėjo?
Nežinau. Gimiau tokia, nemylima ir nemylinti. Nuo pirmų savo gyvenimo dienų aplink
mane liejosi vien neapykanta. Gyvenau su girtaujančia motina ir širdies liga
sergančiu broliuku Viktoru. Kai sužinojome, kad jis susirgo, motina beveik metė
gerti. Jam reikia širdies, tačiau donorą rasti sunku. Jis vertas geresnio
gyvenimo. Kaip tokia negailestinga liga gali sirgti aštuonmetis, žavus
berniukas? Jis taip trokšta gyventi, o aš gyvenimo neapkenčiu. Negaliu likti
skolinga Dievui, ir išeiti nepadarius gero darbo. Ilgai galvojau, kol supratau
tai, ką privalau padaryti. Išsiaiškinau,
kad mano ir brolio kraujo grupė sutampa. Aš jam padovanosiu širdį, padovanosiu
gyvenimą! Nesitikiu pakliūti į rojų, dėl tokio gyvasties niekinimo, tačiau
galbūt Jėzus atlaidžiau žiūrės į mane, jeigu padarysiu kažką gero? Tačiau
negaliu galvoti vien tik apie save. Darau tai dėl Viktoro.
Pasiėmusi peilį atidžiai
nužvelgiu jo švytintį metalą. Įsidedu jį į kuprinę ir išeinu. Galiausiai,
priėjus prie ligoninės, suprantu, kad ši vieta puikiai tinka, kadangi mano kūną
ras greičiau, negu namie. Parkeriu ant riešo užrašau žodžius – „Gyvenimas yra
toks pat natūralus dalykas, kaip mirtis. Širdį dovanokite mano broliukui
Viktorui.“
Tiesą sakant, tarp manęs
ir Viktoro niekada nebuvo stipraus ryšio. Žinojau, kad jis man – brolis, tačiau
niekada to nevertinau ir nesijaučiau esanti seserimi. Tačiau aš vertinu jo
troškimą gyventi, ir dėl to ryšiuosi mirti. Tik dėl jo. Nors ne, ir dėl savęs.
Galbūt man mirtis patiks labiau, negu gyvenimas?
Nutraukiau visas savo
mintis, apsižvalgiau, ar nieko aplinkui nėra. Išsitraukiau peilį. Dienoraštį
paliksiu šalia, kad niekam nekiltų klausimų. Tolumoje mačiau ateinantį vyrą,
tačiau jis buvo taip toli, kad nukraujuoti ir iškeliauti į pragarą, arba pas
Dievą, paskutiniam teismui, spėsiu.
Peilis įsirėžė man į
gerklę, perrėžė nieko nevertas arterijas. Dienoraštis gulėjo ant žemės
atverstas. „Graži diena“ – pagalvojau. „Ji pakankamai graži mirti“. Kraujas
taškėsi ant šaligatvio, tačiau dienoraštis buvo švarus. Tolumoje, link manęs
bėgo tas pats vyras. „Nesvarbu“ – pagalvojau. „Svarbiausia, kad Viktoras
pasveiks“ – pirmą ir paskutinį kartą gyvenime mąsčiau optimistiškai. „Sudie,
pasauli.“ – pasakiau, ir susmukau ant žemės. Aš nejaučiau skausmo, nes mano
kūną siela jau paliko. Tikiu, kad Viktoras pasveiks. Sudie.
rodiklis 
