Psichikos sutrikimai

Temos pavadinimas: Psichikos sutrikimai Antr. 04 10, 2012 5:06 pm

Įvadas.

Šią naktį vėl regėjau keistus vaizdinius. Bet šie buvo kitokie... Įdomūs ir savotiški...
Aukštai, beribiame danguje, švietė raudona, besišypsanti saulė. Laiminga laksčiau su draugėmis. Minkšta, žalia pieva sugėrė mūsų žingsnių aidą, bet nesugebėjo užgniaužti juoko - skardaus, einančio iš visos širdies. Vėjūnė su Karolina parvertė mane ir paskandino žolėje, užgniauždamos bet kokią viltį ištrūkti iš lipnių, rasotų pūkų virtinės. Miškas suošė norėdamas pavogti mūsų nuoširdų juoką ir džiugias emocijas, kuriomis alsavo oras aplink mus. Kiekvienas vabalėlis, žolės stiebelis ir pūkas siurbte siurbė mūsų kvapą, paliktą šiltoje vasaros dienoje. Karolina atlošė savo galvą ir sušnibždėjo į auksines Vėjūnės sruogas. Mėlynos jos akys žibėjo ir kūrė planą. Pasakyti žodžiai sukūriais kilo į viršų ir leidosi nešami vėjo. Miškas netruko juos apgaubti ir praryti savo amžinai alkana burna. Mano raumenų ląstelės taip pat nemiegojo - žodžių išblaškytos Vėjūnė ir Karolina nuvirto į tą pačią žalią paklotę, kurioje neseniai plūduriavau aš. Pėdos ėmė nešti mane tolyn, bet galva vis pasisukdavo atgal. Stuburo slanksteliams nusibodo - jie sustabdė neklaužadas pėdas ir pasisuko į drauges. Šios buvo netoli manęs, bet jau uždususios atėmė džiaugsmą iš vabalėlių - jie nebegavo reikiamos dozės alkiui numalšinti. Šypsodamasi ėjau jų link, bet netikėtai mano ausys pagavo garsą - keistą, tuščią, dar negirdėtą. Tai buvo vabalėliai - jie krito, negavę maisto. Nekreipdama dėmesio į negyvėlius sustojau ties merginomis. Karolina atsigavo pirma, ji padėjo ir Vėjūnei. Tada patraukėme link kuprinės - žalios, su Dievo karvytės grimasomis. Jug nepaiškylauti tokią nuostabią dieną prilygtų nusikaltimui. Netrukus ant žaliojo vandens atsirado geltonas audeklas, kuriame greitai susirikiavo vaišės: daržovės, vaisiai, arbata ir sumuštiniai su sūriu. Godžios akys ryte rijo maistą. Mes ilgai nekankinome akių ir skrandžio - netrukus jau kimšome į save kiek galėdamos. Prisikirtusios savo noru paskendome pūkuose. Mūsų pirštams nepatiko būti vieniems ir jie greitai susipynė su kitais. Taip ir pragulėjome - susikabinusios už rankų ir tylomis žvelgdamos į pūkinius debesis. Pagaliau vabalėliai galėjo atsipūsti ir lengvai maitintis mūsų kvapo dalelėmis.

* Pranešimų skaičius : 619 Prisijungė : 2010-08-24 Amžius : 31

Toks fantasmagoriškas kūrinukas.
Patiko. Tik vietomis raidelės ne taip suspaustos, pataisyk. Čia įdėjus turėtų raudonai pavingiuoti klaidingai parašytus žodžius.

Lauksiu tolimesnių dalių. aww

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Antr. 04 10, 2012 6:19 pm

Čia daug teisingų žodžių raudonai pavingiuoja. Pvz.: labai. :D Todėl aš į juos nekreipiu dėmesio. [You must be registered and logged in to see this image.]

* Pranešimų skaičius : 619 Prisijungė : 2010-08-24 Amžius : 31

Jei naršyklė lietuvių kalba, neturėtų. Nebent koks naujadaras ar žodis su priesaga. :)
Anyway, aš tik siūlau būdus, kaip pagerinti tekstų kokybę. dummy

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Antr. 04 10, 2012 11:40 pm

Dėkavoju. :D

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Tr. 04 11, 2012 6:35 pm

I skyrius

Baltos sienos pulsavo nuo kraujo pertekliaus. Neseniai lijo. Turbūt... Girdėjau kaip karštas kraujas tekėjo lietvamzdžiais. Dabar tik guliu ir mąstau, kaip gerai būtų, kad šitą nuobodybę paįvairintų kraujo raudonumas. Net pamiršau kaip jis atrodo... Apsilaižau ir panyru į tamsą. Taip aš vadinu savo būseną, kai pamirštu realybę. Mane apsupa naktį matyti vaizdiniai. Staiga apima konvulsijos, dar išgirstu sirenas ir viskas pranyksta baltoje splavoje...

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Pen. 05 04, 2012 11:29 pm

Oh, įkelčiau naują dalį skyriaus, bet druska jau vėsta ir reik eit gult... :[

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Antr. 05 08, 2012 7:50 pm

Baltas suolo paviršius kvietė mane. Niekaip negalėjau atsispirti jo meilių dainų žodžių nebylumui. Jau nuo mažens turėjau potraukį nebyliems ir iš pirmo žvilgsnio nekaltai atrodantiems daiktams. Jie turėjo kažką, ko negalėjau paaiškinti. Jaučiau jų virpėjimą ir tai vedė mane iš proto. Proto, kurio niekada neturėjau. Perbraukiau pirštais per lygų suolo paviršių. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, tada dilgčiojimas nuėjo kūnu ir virto maloniu perštėjimu. Staigiai atmečiau galvą ir pajutau kažką slystant mano petimi. Pakreipiau galvą ir suspaudžiau daiktą pirštais - tai buvo paskutinė mano storų, žvilgančių plaukų sruoga.

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Pen. 06 22, 2012 6:42 pm

šiaip man patiko, vien iš pavadinimo maniau, kad bus šūdas, kadangi pats rašiau apie šizofrenikę (nesvarbu kad tai buvo prieš porą metų ar daugiau :D ) ir mano galva, baisiai susimoviau, o tau visai kitaip. tikrai įdomiai ir tikroviškai rašai. neįprasta, bet suprantama

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Št. 06 23, 2012 5:41 pm

Malonu. (:
Gosh, kiek seniai nerašiau... Reiks pasistengt, be to, mokytoja žada mano "peckelius" siųst kažkokiai komisijai, kad įvertintų.

S&M. Pranešimų skaičius : 1460 Prisijungė : 2011-03-31

Na, nežinau kaip dėl tos komisijos, tačiau tavosios mintys - įdomios. Esu tikra, jog kiekvienam žmogui skaitant jos asocijuojasi su įvairiais reiškiniais, įsuka į savo gyvenimų verpetus ir kelia susidomėjimą. Kad tai pasiektum, reikia talento ir tu jį turi.

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Antr. 07 17, 2012 7:45 pm

Atsipeikėjusi pamačiau kaip tabletė eina gatve. Nieko nuostabaus. Pirmą kartą atsipeikėjusi po užtemimo stebėjau kaip švirkštai emigruoja į Kanarų salas, todėl paprasta tabletė su pirkinių maišais manęs nė kiek nenustebino. Kaip ir tie pančiai, suveržę mano rankas ir kojas. Pasukusi galvą žvilgtelėjau į subadytas rankas. Iš jų veržėsi vikšrai ir be garso krito ant žemės. Raičiodamiesi nušliaužė iki gatvės ir žūvo po tabletės kojytėmis. Iš mano lūpų išsiveržė gilus atodūsis. Nugarą skaudėjo, o galva šalo nuo kieto metalinio stalo, ant kurio gulėjau. Pasidarė nuobodu, todėl dar kartą pažvelgiau į tabletę. Ši jau buvo netoli manęs. Atsikrenkščiau ir šūktelėjau sausu balsu:
- Ei!
Tabletukė sustojo ir atsisuko į mane. Jos šaltas žvilgsnis, suraukti antakiai ir stipriai sučiauptos lūpos truputį nustebino mane. Visos iki šiol mano sutiktos tabletės buvo linksmos ir guvios. Šiai turbūt nepasisekė darbe.
- Tai jau pabudai... – tarė priėjusi tabletė ir paėmė vieną, ant mano kaktos besiraičiojantį vikšrą, pauostė ir įsidėjo į burną. – Mhm... Polyommatus icarus...
- Kas tas „Pol“ kažkas?
- Drugelio vikšras, - tarstelėjo susimąsčiusi tabletė ir ėmė čiulpti vikšrą. Pasigirdo gurktelėjimas. – Labai skanūs. Gaila, kitus sutrypiau...
Pasimuisčiau ir nužvelgiau tabletukę. Ji atrodė apgailėtinai. Sielvartavo, kad nebeliko skaniųjų vikšrų, užtat rinko kitus, krintančius nuo mano rankų. Netikėtai vikšrų mėgėja pakišo savo baltą ploną rankytę man po nugara. Įsikandau į liežuvį iš to skausmo, suėmusio mano stuburą.
- O! – šūktelėjo tablečiukė ir ištraukė margaspalvį vikšrą. Pavarčiusi jį įsidėjo į burną ir sučepsėjo.
- Gal gali man padėti? – suinkščiau kęsdama skausmą.
Vėl tas žvilgsnis... Tabletė pasižiūrėjo į mane taip, lyg aš būčiau ką tik apsireiškusi.
- O... Hm... – numykė ji. Staiga pakėlė rankutę, klastingai nužiūrėjo mano sopantį, vikšrais apėjusį kūną ir ėmė raustis pirkinių krepšiuose. Mano nelaimei ištraukė švirkštą ir bedė juo sau į vidurį. Švirkštas prisipildė kažkokio geltono skysčio. – Štai.
Dar kartą giliai atsidusau. Švirkštas man mirktelėjo ir liepė nejudėti. Nuo tabletės šypsenos kūnu ėjo šiurpuliukai.

Gero skanavimo! ^.^

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Tr. 08 08, 2012 1:28 am

Ar tik jis neskamba taip: "Tadam!"?

- Gera... – bandė sakyti tabletukė, bet niekaip negalėjo nuspręsti kas aš – berniukas ar mergaitė. Vis dėl to kažką nusprendė. – Geras padaras.
Staiga viskas ėmė lietis. Tabletė ištįso, vikšrai tapo lyg milžiniška karuselė, o švirkštas... Jo nebemačiau. Nieko nebemačiau. Tik girdėjau:
- Psichė, - pasigirdo vyriškas balsas. – Mes ją gydome jau 10 metų, o ji nė kiek nesitaiso.
- Nieko nuostabaus, - tarė kažkokia moteriškė. – Netinkami vaistai. Tie, kuriuos ji dabar gauna yra per stiprūs ir tik dar labiau pažeidžia tai, kas beliko ten.
- Ne, ne, ne! – suriko vyriškis. – Vaistai nepadeda todėl, kad ten iš viso nieko nebeliko! Ten tuščia kaip puodynėje. Nieko! Ją tik narvely laikyti ir šerti.
- Kaip gyvulį?! – moteriškame balse buvo girdėti nuostabos ir sumišimo gaidelės.
- Taip ir ne kitaip! – turbūt jau apsiputojęs rėkė vyriškis.
- Ak! – kaukšt, kaukšt, trinkt.
- Bobos... – suniurėjo vyriškas balsas.
Netikėtai atsilaisvino ties riešais ir čiurnomis. Kažkas mane pakėlė ir pasakė keletą žodžių. Trinktelėjo durys, sugirgždėjo ratukai. Vėl suveržimai. Ratukai, durys, batų kulniukai, riksmai, durys, tyla. Pramerkiau akis. Balta. Šviesu. Ant riešų ir kojų suveržimų paliktos žymės. Ir rėkimas. Pratisas, vienodas, ilgas ir kankinantis. Galvojau, kad plaučiai iššoks ir pabėgs. Vis dėl to jie nutarė likti vietoje. Nutrūkus riksmui jie keistai sugurguliavo ir užsikosėjau taip, lyg būčiau pirmą kartą užtraukus dūmą. Nurimus kosuliui bandžiau viską suvokti ir nuraminti many šėlstančius jausmus. Viskas, kas nutiko po atsipeikėjimo turėjo kažkokią prasmę. Tik kokią? Niekaip nesudūriau galo su galu. Prisiminiau vikšrus ir išsigandusi pasižiūrėjau į rankas. Nebuvo jokių besiraičiojančių šlykštynių, tik oda buvo paraudonavusi. Atsiklaupiau ir suėmiau galvą rankomis. Kas aš? Lukrecija Margalevičiūtė. Mano keistas vardas? Dar ir kaip. Kur aš? Šv. Luko psichiatrinėje ligoninėje. Ką aš čia veikiu? Man Jie pasakė, kad čia mano namai. Ar turiu šeimą? Ne. Ar turiu draugų? Taip, baltos sienos labai geros draugės. Kaip aš čia patekau? Atvežė kažkokie pabaisos. Kas aš prieš tau buvau? Niekas. Kas aš dabar? Nereikėjo šito klausti. Pasijutau tik dar blogiau. Pirmaisiais metais toks savęs klausinėjimas man padėdavo. Dabar – ne. Net nežinau kiek metų aš čia tūnau. Atvažiavau dar visai mažutė. Visi mane vadino pypliuke. Tokia ir buvau. Tada man buvo keturi, na, gal penki metukai. Viskas atrodė keista ir šiurpu. Ypač ta balta spalva. Dažniausiai visi išprotėdavo vien tik nuo tos baltos spalvos. Kai kurie net imdavo laipioti sienomis, o tada jau gero nelauk. Uždarys į „kamerą“. Šiurpas nukrečia vien pagalvojus apie tai. Man niekada neteko ten būti, bet mačiau iš ten išėjusius. Atrodė klaikiai. Lyg nukankinti gyvuliai. Plaukai susivėlę, veidas pajuodęs, visur randai ir žaizdos, o akys... Negyvos, be jokios kibirkštėlės. Lyg kas būtų išėmęs jas ir įdėjes stiklinius rutuliukus. Niekas nežvelgdavo jiems į akis. Net „baltieji“ to vengė. Sklido gandai, kad jeigu pažiūrėsi į tas juodas stiklines akis, virsi tokiu pat zombiu kaip ir išėjusieji. Girdėjau, kad jie išplėš tau širdį ir įstatys metalinę, kad su kiekvienu dūžiu jaustum skausmą ir šaltį. Tokios kalbos mane, mažą mergaičiukę, labai šiurpindavo. Naktimis sapnuodavau košmarus, o po to iš viso nebeužmigdavau. Taip, pirmieji metai buvo ne iš lengvųjų.

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Pir. 09 03, 2012 12:13 am

The end of part one.

Taip man besisūpuojant ir galvojant apie praeitį, į žemę atslinko naktis ir savo ilgais geltonais pirštais apgaubė miestą. Kiekvieną vakarą, devintą valandą pasigirsdavo skardūs varpo dūžiai. Tai reiškė, kad laikas gulti į lovas. Prieš tai visus po būrelį išleisdavo nusiprausti. Mano „kambarys“ buvo paskutinis, todėl reikėjo palaukti, kol išeisiu su paskutiniu būriu. Geltonų dantų ir krauju pasruvusiu akių būrys nužygiavo neplačiu baltu koridoriumi ir sugužėjo į prausyklą. Šaltas vanduo taškėsi ant kietų baltų grindų ir kliurksėjo į grindyse padarytą skylę. Prižiūrėtojams surikus nusipurčiau ledinį vandenį ir pasukau link išėjimo. Tada kažkas atsitiko. Nespėjau susigaudyti. Kažkurios iš ligonių, turbūt Lesa ir jos šutvelė, suklykusios užšoko ant prižiūrėtojų ir suleido geltonus aštrius dantis jiems į kaklus. Pro kojas ėmė tekėti raudonas kraujas. Pasilenkiau jo paliesti, bet mane kažkas stumtelėjo ir aš pargriuvau į lipnią atvėsusią masę, kuri gargaliavo skylėje. Lesa su šutve jau buvo nubėgusios, bet kelios mergiotės dar slidinėjo ant kraujo. Įsitvėrusios nerangių prižiūrėtojų kūnų išsikapanojo ir nulėkė. Pakėliau krauju aplipusią galvą ir nužvelgiau prausyklą. Ji buvo visa aptaškyta krauju, kai kur dar bolavo baltos plytelės. Prie įėjimo gulėjo keturi prižiūrėtojai, vienas dar keistai gargaliavo ir nežymiai purtėsi. Bandžiau keltis, bet vis slysčiojau tirštoje masėje, kuri jau ėmė krešėti. Baisiausia buvo tai, kad durys ėmė lėtai vertis. Jei nespėsiu atsikelti, būsiu įkalinta čia iki kito vakarinio dūžio. Ėmiau iš visų jėgų irtis link išėjimo, nes žinojau, kad neatsikelsiu. Jei tik pasiekčiau to prižiūrėtojo kūną... Durys grėsmingai artėjo ir šansų išnešti kailį vis mažėjo. Iš nevilties suinkščiau ir ištiesiau ranką. Mano pirštai sučiupo bato raištelių galiuką ir instinktyviai timptelėjo jį. Batai atsirišo, o aš tik veltui grabaliojau raištelio galą. Durys girgžtelėjo ir jau buvo čia pat. Aš tyliai sucypiau ir supratusi, kad nieko nebus, slystelėjau atgal. Durys dusliai trinktelėjo į sieną ir įkalino mane dvokiančioje prausykloje. Sukrešėjęs kraujas ėmė griaužti akis ir odą. Reikėjo kuo greičiau nuplauti jį. Grieždama dantimis prirėpliojau prie šalto vandens ir šiaip ne taip atsiklaupusi ėmiau trinti veidą. Krešuliai tiško ant grindų ir slystelėję sustodavo. Nuo ledinio vandens stingo pirštai ir tirpo veidas. Papurčiau rankas, bet tai nelabai gelbėjo. Dar kartą apliejusi veidą vandeniu atsilošiau ir garsiai atsidusau. Aš, vienut vienutėlė, įkalinta kruvinoje dvokiančioje prausykloje. Netikėtai skylėje sukliuksėjo kraujas. Atmečiau galvą. Skylė. Ji buvo plati ir aš laisvai galėjau pro ją pratilpti. Tik vienas klausimas manęs neramino – kur ji veda? Apsisukau ir nurepečkojau iki kliurksinčios skylės ir pažvelgiau pro skylutes. Už skylės dangčio žiojėjo tamsa. Žvilgtelėjau į prausyklos duris ir pilvą nemaloniai nudiegė. Pridėjau ranką prie pilvo apačios ir užsimerkiau. Nejaugi nėra kito būdo iš čia išeiti? Perbėgau kambarį akimis. Nieko. Galima išeiti tik pro duris arba... Nužvelgiau skylę. Sustingę mano pirštai perbraukė per metalinį skylės dangtį. Užčiuopiau kažkokius nelygumus. O, kad pajėgčiau šitą griozdą nukelti... Tvirtai įsirėmiau ir truktelėjau dangtį. Viskas buvo taip, kaip buvę. Dangtis nepajudėjo nė per milimetrą. Dar kartą pabandžiau. Vėl tas pats. Dar kartelį. Nieko. Dangtis nė neketino pajudėti. Nagi... Iš nevilties ir pykčio trinktelėjau į dangtį. Klankt! Patraukiau kumščius ir vėl ėmiau grabalioti tą metalinį griozdą. Niekas nebuvo pasikeitę, bet žinojau, kad tuoj kažkas įvyks. Jau žiebėsi menkutė viltis. Ir... netikėtai jos nebeliko. Tarsi niekados ir nebuvo įsižiebusi. Karčios ašaros ritosi man per skruostus. Įsiūčio apimta kumščiais trankiau dangtį. Deja, šitoks jausmų proveržis negalėjo pajudinti šalto metalo gabalo. Skaudančiais kumščiais atsistojau ir žengiau žingsnelį atgal, bet paslydau ir prakritau, užkliudydama metalinę vonią su vandeniu. Triukšmingai nukritusi vonia nusirito į kitą prausyklos galą ir sustojo. Visas ledinis vanduo apliejo mane ir didžiuliu srautu ėmė tekėti į skylę. Dangtis sugurguliavo ir truputį pasikėlė. Nuo tokio didelio kiekio vandens jis ėmė keistai žvangėti ir vis trankėsi į skylės kraštą. Sutrikusi, išsigandusi ir šlapia sėdėjau ir stebėjau kaip žvanga dangtis, kurio negalėjau pakelti. Vanduo ilgai negaišo ir baigė subėgti į skylę. Metalinis dangtis ėmė vis lėčiau trinksėti ir žvangėti. Staiga supratau, kad vandens pagalba galbūt sugebėčiau pakelti tą metalo gabalą, bet vandens beveik nebeliko. Beveik... Kiek galėdama greičiau nuslydau link dangčio ir sugriebusi už krašto truktelėjau. Jis garsiai sužvangėjo, bet dar likosi savo vietoje. Vanduo sparčiai tekėjo į tamsią ertmę. Sustingę mano pirštai nebenorėjo klausyti ir negalėjau sugriebti dangčio krašto. Nagi, paskutinį kartą... Žvangt! Pirštai užčiuopė mažą plyšelį tarp baltųjų grindų ir dangčio. Dar kartą truktelėjau ir plyšys pasidarė didesnis. Dar trupučiuką ir dangtis nuslinko iki pusės. Į mane trenkė dar didesnis dvokas, nei kad buvo prausykloje. Ir aš nusprendžiau ten lįsti? Na jau ne. Bet kito kelio nėra... Giliai atsidusau. Ką gi. Jei reikia, tai... Visiškai nukėliau dangtį nuo skylės ir žiaukčiodama įkišau į ją kojas. Mano akys paskutinį, na, tikiuosi, kad paskutinį, kartą perbėgo per patalpą ir sustojo ties dvokiančia skyle.
- Laisvė, - tariau ir suspaudusi nosį pirštais dingau skylėje.

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Sk. 10 28, 2012 12:23 am

II skyrius
Žolė

- Žiūrėk kur eini, šlapia višta! – sušuko vyriškis iš nuvažiuojančio automobilio.
Gatvė vėl buvo tuščia, bet aš bijojau žengti dar žingsnį. Gal iš kažkur vėl atlėks riaumojanti ir pypsinti pabaisa. Mano rankos tirtėjo nuo šalčio, o kojų iš viso nebejaučiau. Tikrai nesmagu stovėti basomis ant šalto asfalto. Iškvėpiau orą ir stebėjau kaip į viršų kyla balsvas dūmelis. Ant kojos užtiško kanalizacijos vandens lašelis. Nusivaliau jį ir nugręžiau drabužio kraštą.
- Pasiklydai? Padauginai? – pasigirdo balsas iš kitos gatvės pusės. Tamsoje žibėjo raudonas taškelis. Netikėtai iš tamsos išlindo žmogus ir išpūtė dūmą į naktinį dangų.
- Padauginau? – sutrikusi nužvelgiau žmogystą. Tai buvo liesa, išblyškusi mergiotė.
- Per daug prisišniaukei, ną ką žinau, - nekantriai pavartė cigaretę rankoje išblyškėlė.
- Ne... – lyg užkerėta stebeilijau į mergiotę.
- Aš Žolė, – priėjusi prie manęs prisitatė rūkalė. – Pilnas vardas Žaloja, bet taip mane pavadino Gatvė.
- Aš Lukrecija. Lu, – išveblenau.
Žolė pakėlė antakį ir nužvelgė mane nuo raudonos galvos iki sužvarbusių kojų. Tada čiupo už parankės ir nusivedė į šalį. Kiek paėjus ji užsitraukė ir sustojo.
-Tai sakyk man, Lu, ką tu čia tokiu metu veiki? – Žaloja išpūtė dūmą man į veidą.
- Aš? Na... Nieko. Pasiklydau, – pamelavau ir susiraukiau.
- Pasiklydai? Ir kur galima nuklysti su tokiais skarmalais? Šitokias drapanas nešioja tik psichai.
Nudiegė paširdžius. Sugniaužiau kumščius taip, kad delnuose liko nagų žymės. Negalima išsiduoti, tik ne dabar. Be perstojo sukau galvą, ką čia tokio įtikinamo sumelavus.
- Taip... Mane išvarė... Namuose su dar prastesnėm drapanom vaikščiojom. Sakė, kad jei dar kartą pasirodysiu akyse, užmuš, – atsidusau ir pažvelgiau Žolei į veidą laukdama reakcijos. Ji vėl peštelėjo mano sudriskusio drabužio kraštą.
- Dar prastesnėm? Ar gali būti dar prastesnių drapanų nei šios? – prunkštelėjo ji. – Einam, aprengsiu tave normaliai.
Dar kartą atsidusau, šį kartą iš palengvėjimo, ir leidausi nutempiama Žolės. Netrukus priėjom kažkokius tamsius didžiulius vartus. Mergiotė numetė nuoruką, sumynė ją ir užsikabarojo vartais aukštyn, tada nušoko kitoje pusėje. Atsisukusi pamojo man, kad sekčiau paskui. Įkišau šaltą koją į vartų tarpą ir bandžiau lipti, bet sušalusios kojos neklausė ir aš skaudžiai dribau ant minkštosios vietos.
- Lipi kaip kengūra, - nusijuokė Žolė. – Greičiau, Kengūriuke.
Suniurnėjau ir pabandžiau dar kartą. Šį kartą geriau pavyko - drėbiausi ant pilvo. Bet vis dėl to buvau kitoje vartų pusėje. Sukriokiau kaip dvesiantis šuo ir lėtai atsikėliau. Žolė švilptelėjo ir paplojo. Išsiviepiau ir parodžiau jai liežuvį. Bet kažkodėl man patiko šis mergiotės pašiepimas. Ji šyptelėjo ir nusitempė mane link tamsoje paskendusio didžiulio namo. Veikiau rūmų. Netikėtai įsižiebė žibintas ir mes krūptelėjusios plojomės prie žemės.
- Velnias... – sumurmėjo Žolė ir pakėlė kruviną ranką. – Tuos krūmus seniai reikėjo nupjaut... Einam.
Nusekiau paskui ją. Priešais juodavo didelės masyvios durys. Nejučia susigūžiau ir apsidairiau. Nugara nubėgo šiurpuliukai.
- Kodėl čia viskas taip juoda? – suinkščiau.
- Bijai? – prunkštelėjo Žolė ir pašaipiai nužvelgė mane.
- Ne! – pyktelėjau. Kodėl ji taip galėjo pamanyti? Kažkodėl nužvelgiau savo rankas. – Ko man čia bijoti? Tiesiog... Ai, einam, man šalta.
Žaloja papūtė lūpytes ir pastūmė medines duris. Sudejavusios jos lėtai prasivėrė. Mėnesiena nušvietė slenkstį, bet toliau viskas skendėjo aklinoje tamsoje. Mergiotė padavė man ranką. Turbūt ji galėjo pereiti šį didelį namą užmerktomis akimis. Sugriebusi mano šaltą ranką žinovė Žė nusitempė mane į tamsą. Tvirčiau suspaudžiau jos ranką ir sušnibždėjau: „Nepalik manęs“. Žolė spustelėjo mano galūnę. Užmyniau ant kažko aštraus ir pašokusi aiktelėjau. Vėl spustelėjimas. Pagreitinau tempą ir prisišliejau prie Žolės nugaros. Ji tyliai nusijuokė ir staiga sustojo. Pajutau, kad pėda šyla. Deja, nespėjau pačiupinėti pėdos, nes mano rankos laikytoja stumtelėjo kažkokias duris ir mes įėjom į vienos vienintelės lempos apšviestą kambarį.

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Sk. 10 28, 2012 12:30 am

Pakeičiau vardus ir kad jums nereikėtų ieškoti ir klausti "o kas ta tokia" surašau viską čia [buvęs - į ką pakeistas]:
Lunarija Brenston - Lukrecija Margalevičiūtė [Lu]
Teri - Vėjūnė
Kenė - Karolina

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Sk. 12 23, 2012 9:36 pm

- Sveika, Gete. Labas, Krūme, – pasisveikino Žolė.
- Labas, – tarė Getė ir nužvelgė mane. – Ką čia tokio atitempei?
- Čia Lu, - stumtelėjo mane link Getės Žolė ir nusišypsojo. – Radau prie rūsio. Neturi kur dėtis, sako, kad išvarė, tai pagalvojau, kad būtų visai neprošal padidinti mūsų kompaniją.
- Tavo pėda, - sumurmėjo Krūmas ir bakstelėjo pirštu į mano dešinę koją. Pakėliau ją ir nužvelgiau. Ji kraujavo. – Žole, tavo ranka.
- Niekai. Gete, turim kokių skarmalų Lu? – paklausė Žolė.
- Na, gal ką nors rasim, - šyptelėjo mergiotė. Tik dabar pastebėjau kokios mėlynos jos akys. Vandens mėlynumo. Bet šiltos. Ir veido bruožai malonūs. Ne taip, kaip Krūmo.
Virš mano galvos praskrido suplyšęs mėlynas megztukas. Getė susikaupusi knisosi drabužių prikrautame maiše. Staiga jos rankose atsirado pablukę, keliose vietose įplėšti džinsai. Vikriu judesiu mergiotė pametėjo juos man ir aš, juos lėtai apžiūrėjusi, apsivilkau. Greitai prie mano kojų gulėjo pilkos trumpos kojinės ir juodas džemperis. Žolė priėjo prie Getės ir kažką sušnibždėjo į ausį. Getė žvilgtelėjo į mane ir šyptelėjo. Tada vėl pasilenkė prie maišo ir ištraukė kažkokį rožinį drabužėlį.
- Krūme, nusisuk, - paliepė berniokui Getė ir nuvilko nuo manęs šlapią, smirdantį ligoninės chalatėlį. Žolė nušluostė mane senu rankšluosčiu, o Getė, liepusi man ištiesti rankas, nugaroje užsegė liemenėlę. Abi mergaitės pasitraukė toliau ir nužvelgė mane lyg kokį modelį. – Visai nieko. Tik dar reikia...
Getė apsisuko ant kulno ir švystelėjo man per petį palaidinę su išsišiepusiu mikimauzu. Drąsinamai palinksėjusi susinėrė rankas ir stebėjo mane. Gūžtelėjau pečiais ir užsimoviau palaidinę, o ant jos užsitempiau juodąjį džemperį. Jis man labiausiai patiko iš visų tų nudriskusių drabužių. Išskėčiau rankas ir išsišiepusi tariau: „Tadam!“. Paauglės pakėlė kojines ir įspraudė jas man į ranką. Ką galėjau padaryt, užsitempiau ir tas pilkas nuskalbtas kojines. Nusivariusi atsisėdau ant grindų netoli Krūmo.
- Dabar daug geriau atrodai, negu su tais skarmalais. Tik dar reiktų sutvarkyt šitą varnų lizdą, - Žolė priėjusi pašiaušė mano raudonus plaukus. – O prie jo arti nesėdėk, nežinia ką jis gali padaryti.
Getė nusijuokė ir taip pat atsisėdo ant grindų. Aš šyptelėjau ir perbraukiau ranka per susivėlusius plaukus. Žolė iš kažkur ištraukė didelį šepetį ir atsitūpusi man už nugaros ėmė šukuoti mano plaukus. Aiktelėjusi ištraukiau šepetį iš mergiotės rankų. Negalėjau pakęsti jei kas nors lindo prie mano plaukų. Ypač jei norėjo sušukuoti juos. Atmetusi galvą ėmiausi klaikaus darbo – savo kaltūno šukavimo. Žolė netarusi nė žodžio atsisėdo šalia Getės. Jutau, kad Krūmas mane stebi ir man tai nepatiko. Nemėgau to tiriančio žvilgsnio. Jis vertė mane jaustis taip, lyg būčiau supurvinta, suteršta. Neramiai pasimuisčiau ir mečiau išraiškingą žvilgsnį į bernioką. Šis, pasirodo, nebuvo toks kvailas ir ėmė apžiūrinėti savo rankas. Atsidūsėjau ir aiktelėjau papešusi plaukus. Mano piktas žvilgsnis užkliuvo už dviejų išganingų daiktų – kirpimo mašinėlės ir aptrintų, bet dar gerų pilkų sportbačių. Nudžiugusi pasikėliau ir ištraukiau juos. Mergiotės liovėsi linksmai čiauškėti ir sužiūro į mane. Krūmas taip pat nedrąsiai dirstelėjo. Sportbačius iškart apsiaviau, o mašinėlę pakišau po Žolės nosimi.
- Nori, kad nukirpčiau tau plaukus? – truputį pasibaisėjusi tarė ji.
- Na, gal ne visus, bet dalį... – sukryžiavusi rankas atsakiau.
- Bet... kodėl? Gi jie tokie gražūs. Ne kiekvienas tokius turi.
- Tai ar galėsi padaryt tai, ko aš noriu?
Žolė matė, kad aš nusiteikusi rimtai ir atsidususi pritraukė suklypusią kėdę prie manęs, liepė sėstis ir įkišo mašinėlės kištuką į elektros lizdą. Staiga ji nuleido rankas.
- Ne, aš šito nedarysiu! - piktai drėbė ir numetė kirpimo mašinėlę. Ši skambiai atsimušė į sieną. - Maldauk, prašyk, bet aš to tikrai nedarysiu!
Apstulbusi nužvelgiau Žolę. Tai bent emocijos! Ir viskas dėl plaukų? Nejučia sukikenau. Dabar jau į mane visi keistai žiūrėjo. Garsiau sukikenau. Žolė pakėlė vieną antakį. Nebeišlaikiau ir pratrūkau kvatotis. Krūmas išsiviepė ir keistai kriuktelėjo. Nuo to ėmiau dar labiau kvatotis ir susiėmiau už pilvo. Trūko oro, pradėjo skaudėti pilvą ir žandikaulį, bet niekaip negalėjau liautis. Nukritau nuo kėdės ir pajutusi skausmą pagaliau sustojau juoktis. Getė šyptelėjo ir padėjo man atsistoti, nes nuo juoko ištryškusios ašaros neleido man matyti. Krūmo šypsenėlė dingo, kriuksėti taip pat nustojo. Nusibraukusi ašaras pažvelgiau į Žolę. Ši nežymiai šypsojosi. Aš dar kartą sukikenau. Ir ją prajuokino mano nesąmonės, pamaniau.
- Kas tau buvo? – paklausė manęs Žolė.
- A, šiaip. Prajuokinai, - atsakiau šypsodamasi.
- Aš?! – nustebo mergiotė. – Kaip suprasti?
- Ai, nesirūpink. – tariau ir pasukusi galvą nužvelgiau Krūmą. Šis keistai lingavo kažką burbėdamas po nosimi. – Kas jam čia dabar?
- Nežinau. Jis visuomet šitaip. Kiekvieną vakarą tas berniokas pradeda šitaip burbėti ir sūpuotis. Kai mes jį radome, Krūmas taip pat sūpavosi. – atsakė Getė.
- O kur jūs jį radot? – mano smalsumas vis didėjo ir didėjo.
- Matei tą krūmą ateinant? Ten jį ir radom. Todėl jo vardas Krūmas. Kai norėjau tą krūmą nupjauti, berniokas prilėkė prie jo ir pradėjo kažką nesuprantamo šaukti. – prabilo Žolė.
- Tai kodėl Krūmas vis dar čia, jeigu toks kvanktelėjęs? – truputį pasišlykštėjusi nužiūrėjau Krūmą.
- Jis labai geras... – žiojosi sakyti Žolė, bet kai Getė ją kumštelėjo, ji nutilo ir pažvelgė į mergiotę. Getė šyptelėjo man ir nusitempė Žolę toliau. – Ką?
- Mes negalim jai to sakyti. Mes jos net nepažįstam! – tyliai sušnypštė Getė.
- Man atrodo, kad ji gali tikti. – sumurmėjo mergiotė.
- Nežinau... Man ji neatrodo patikima. Mes nežinom kas ji buvo prieš tai, ką ji veikė ir iš kur čia atsivilko.
- Bet... Gal suteikiam jai galimybę pasireikšti? Išbandykim ją.
- Žole... Kad... Ach... Na, gerai. Bet išbandysim abi. Nenoriu, kad tu jai nuolaidžiautum.
- O kas prižiūrės Krūmą?
- Vajergau... Prižiūrėsim mes, nes jis eis kartu su mumis. Sutinki?
- Krūmas eis su mumis? Jis atsiliks, vėl pradės murmėti...
- Tai ką, siūlai jį prirakinti?
- Visai nebloga idėja...
- Žole! Jis eis su mumis. Viskas, jokių. Susitarėm, gerai?
- O gal pririškim?
- Žole...
- Gerai, susitarėm. Bet... O gal jis galėtų pats savimi pasirūpinti? Mane tiesiog purto pagalvojus, kad jis sekios paskui mus.
- Tu puikiai žinai atsakymą. Be to, o iš kur žinoti, gal jis užuos ką nors, a? Juks mes nenorime praleisti tokios progos.
- Na gerai...
Žolė atsiduso. Abi merginos grįžo prie manęs. Getė šyptelėjo ir kumštelėjo Žolę. Ši sukikenusi vožė atgal.
- Kas čia ką tik įvyko? – joms nespėjus įsisiautėti paklausiau.
- Kur čia? – apsimesdama nustebusia paklausė Getė.
- Kodėl taip staigiai nusivedei Žolę?
- Em... Taip reikia.
- Taip reikia?
- Nesijaudink, ne apie tave šnekėjom, - ėmė zirzti Getė.
- Taip, atsipalaiduok, - atitarė Žolė.
- Geriau rastum jai vietelę, – tarė Getė pasisukdama į draugę.
- Tikrai? Jai dar vietos reikia? – išpūtė akis Žolė.
Mergiūkštė iškėlė rankas, kai mėlynakė ją perliejo lediniu žvilgsniu. Čiupusi mane už parankės Žolė plačiai nusišypsojo ir išsitempė pro duris. Prieš tai dar spėjau pamatyti, kaip Krūmas staigiai pašokęs urgztelėjo ir įsikibo į Getės ranką. Ši šaltai jį nužvelgė, šyptelėjo ir linktelėjo.

***

Baltas arbatos puodelis tik juokiasi iš manęs. Jis nežino, kas yra ilgesys, todėl manęs ir neužjaučia. Vėjo blaškoma aš bandau skristi, bet putojantys vandenys nepaleidžia manęs. Klykiu it pašauta paukštė, draskausi it kalnų liūtė, bet nevilties sukeltos energijos bangos nepadeda. Sūrūs vandens purslai graužia akis, atima jėgas. Mano sparnai nusvyra, plunksnas šniokšdami pasitinka vandenys. Bandau iškelti baltuosius sparnus, bet jie papilkėję yra. Atsirita milžiniška banga ir užlieja mane. Juodi plaukų galiukai ima šnypšdami raitytis ir raudonuoti. Netrukus visa mano galva ima liepsnoti nuo įkaitusių raudonų plaukų. Sūrieji vandenys it žibalas vis kursto ugnį. Ji persimeta ant sparnų. Keista, bet jie atauga. Iškritusios plunksnos taip pat liepsnoja, nors yra toli nuo manęs. Pakėlusi liepsnose paskendusius sparnus suklykiu. Vėjas lengvai neša mano riksmą ir raudonus pelenus.

Temos pavadinimas: Re: Psichikos sutrikimai Sk. 11 10, 2013 1:17 pm

Tavo stiprybė yra būdvardžiai. Idealiai moki apibūdinti beprotybę, chaosą, aplinką ir jausmus. Atrodo lyg nulietum vietą žodžiams ir jie lengvai sugultų į tuos rėmelius. Tačiau ties dialogais ar veiksmo vystymu atsiranda kažkokia skylė. Pati turiu tokią bėdą, tad suprantu, kad sunku realistiškai perteikti visą tą jausmą vykstant pokalbiui.
Manau, jog turi tikrai didelę galimybę pasiekti tam tikrų tikslų rašytojų pasaulyje, tačiau reikia nenustoti lavintis. Gaila, jog Lietuvoje nevyksta tokios aktyvios pamokos jauniesiems rašytojams, kaip užsienyje, kur yra įprasta kiekvieną dieną aplankyti vis kitą paskaitą, ten garsiai skaityti savo kūrinį ir sulaukti patarimų. disappointment