Atodūsiai...

Niekada nemaniau, kad kada nors kas nors skaitys mano poeziją, bet štai... Nors tiesą sakant niekada nebūčiau pagalvojusi, kad apskritai ją rašysiu...


I.

Suspaudusi smarkiai rankas į kumščius
Ėjau pasitikt to, kas dabar bus.
Tik žengusi žingsnį, smukau aš kniubščia
Ir nebeišgelbėsite jau, deja.
Tad kam tie verkimai ir kam tos dejonės,
Jei nebesulauksiu aš jūsų malonės.
Nereikia ir ašarų, kam veltui jas lieti,
Kitaip jums reikės dar pasiimti ir skėtį.
Tad tik neliūdėkit, tokia ta dalia.
Galbūt aš dar grįšiu, mirtis juk sava.


II.
"Zuikis ir plyta"

Penki zuikiai kopūstavo,
Dar penki morkas skaičiavo.

Vienas ėmė ir suklydo,
Kai užgriuvo galvą plytos.

Likę devyni skubėjo,
Ėmė zuikiui ir padėjo.

Zuikis puikis atsipalaidavo,
Kai antrąkart su plyta gavo.

Net pro šalį ėję kurmiai
Tuos zuikius palaikė durniais.
;D

Yra dar kur tobulėti, uoj yra. Labai paprasti eilėraščiai. Pirmasis kiek persūdytas, o antrasis nors linksmas, bet per daug vaikiškas, nors gal tokiam tikslui būtent ir rašei. :) Tik pradėjai rašyt poeziją ar ir anksčiau esi kažką bandžiusi?

Iš tiesų niekada nė neketinau jos rašyti. Tik kartais būna užeina noras eiliuoti. Nu tai ir prikuriu tokiu nesamonėlių vat...

Na, tai tuomet atlaidžiau ir vertint galima. Svarbu kuri ir reiški mintis, o tas visada sveikintina. ;)