Pasaka apie Plieninę Magnoliją

Sveika, Tu, taip taip Tu! Užsimerk ir įsiklausyk. Aplink skamba pasakišką muzika: vėjo varpeliu žvangesys, upelio čiurlenimas, lakštingalos čiulbesys, net gi automobilių gaudesys. Žiemos naktis. Tamsusis paros metas, kuomet miestas miega ir tik nedaugelis drąsuolių drįsta šturmuoti snaudulyje paskendusias gatves. Ir štai bulvaru žingsniuoja smulkutė moteriška būtybė. Net vėjas žaizdamas jos šviesiais plaukais nesugebėjo užgošti aukštakulnių kaukšėjimo. Kaukšt kaųkšt kaukšt - drumščiama sapnų tyla. Būtybė juda pirmyn, ji nesustoja, iriasi gyvenimo upe tolyn. Kairėje pusėje pasilieka didžiulis pastatas - Šiaulių valstybinė kolegija, o joje turizmo studijos, studentų atstovybė. Jos žingsniai nesutoja, ten, nes tai tik laikina stotelė gyvenimo maršrutę, kurį jai numatė likimas. Dešinėje pusėje Šiaulių savivaldybė, kuri jai reiškia kovą už būvį, kai esi stumte stumiamas greičiau emigruoti, o širdis nori likti. Priekyje lauko kavinė, kurios darbo laikas jau seniai baigėsi, tačiau grupelė jaunų žmonių sėdi prie "Apskritojo stalo", kalbasi, bando pakilti it feniksas iš pelenų ir kartu su savimi prikelti tuos sąmoningų jaunų žmonių likučius. Jiems sunku, tačiau jie stengiasi, tiki tuo ką daro ir jiems pavyks, būtinai pavyks. Lauko kavinė nebyliai lieka užnugaryje, gyvenimo maršrutas nesustoja, vairuotojas - likimas, išlipti dar neleidžia. Ją pasitinka daugybė žmonių. Milžiniška minia, kuri kalba skirtingomis kalbomis ir meldžiasi skirtingiems dievams, tačiau juos vienija vos šešios raidės "AIESEC". Ši minia įsuka ją į savo sūkury ir paleidžia tik parodžiusi jai skirtąjį kelią. Ima sniguriuoti, snaigės sukasi ore, balta skraiste užklodamos žemę. Ji pirmoji, kuri pramina naują taką, kuriuo vėliau seks kiti ir ji laminga, begalo laiminga. Šalia ją apkabina tamsaus gymio vaikinas ir tyliai sušnabžda: "Ti amo". Žodžiai paskęsta tyloje, jai nebereikia žodžių, todėl ant baltos sniego paklotės ji tik užrašo: "Ti amo troppo" ir juodu dingsta naktyje.