Kai trūksta tiek nedaug...

Tai labai sena mano istorija, buvo užėjęs įkvėpimas, tai sukurpiau šį trumpą tekstuką. Kažkada buvo kilusi mintis rašyti tęsinį, bet likau prie pirmojo varianto- tegu būna tokia neaiški, trumpa istorija.
P.S. Logikos jame, perskaičiusi po šitiek laiko, nelabai radau, bet tebūnie...

VISAGALĖ

Tylus mano žingsnių aidas pasigirdo tamsoje. Vis dar nenutuokiau, kur atsidūriau, tačiau galėjau nujausti iš aplinkui tvyrančio pelėsių kvapo, aklinos tamsos, žudančios drėgmės bei tylą skrodžiančio vandens kapsėjimo.
Bereikšmiškai dairydamasi yriausi per tamsą tolyn. Jaučiausi išsekusi, alkana, ištroškusi, sušalusi ir kiaurai permirkusi. Tačiau pajutus kažką perbėgant per kojas man vis dėl to užteko jėgų suklykti ir atsitraukti. Traukiausi taip staigiai, kad nespėjusi tamsoje susigaudyti, galva užkliudžiau šaltą, metalinį daiktą. Garsiai nusikeikusi susiėmiau už tvinksinčio pakaušio. Tik staiga į galvą šovė viena mintis ir aš, užmiršusi skausmą ir nuovargį, ėmiau rankomis įnirtingai naršyti tamsoje. Štai, pagaliau radau. Mano didžiam palengvėjimui rankomis tikrai užčiuopiau metalines kopėčias, tas pačias, į kurias trenkiausi. Grabaliodama aklinoje tamsoje- prie kurios mano akys kažkodėl dar nebuvo apsipratusios- ėmiau kopti aukštyn. Pakopa po pakopos artėjo lubos, tiesiog jaučiau jas. Kopdama leidau sau akimirkai užsimiršti ir pasvajoti apie tai, kas manęs laukia namie: apie burbulinę vonią, šiltą, minkštutį chalatą, didelę lėkštę sriubos, kepsnį su bulvėmis ir daržovių salotomis, garuojantį puodelį arbatos ir šiltą, jaukią lovą... Staiga mano vargšas pakaušis vėl trenkėsi į kažką kieto. Apčiupinėjusi supratau, kad tai- kanalizacijos dangtis, tačiau jis buvo toks sunkus, kad net galvodama apie didžiausią kepsnį nepajėgčiau jo išjudinti... Visiškai nusivylusi savimi ir aplinkiniu pasauliu ėmiau kumščiais trankyti sunkųjį dangtį. Ir kokia kvaila buvau, juk niekas mano tuksenimo ten, viršuje, neišgirdo, o per jį vos nesusilaužiau savo ir taip silpnų kaulų. Visiškai sugniuždyta atitraukiau rankas ir ėmiau verkti, mažytė ašara nuriedėjo purvinu skruostu. Negalėjau patikėti- aš verkiu? Juk buvau išlepinta mergaitė, kuri gaudavo ko tik įsigeisdavo, tad ir nebūdavo laiko raudoti...na, bent atvirai, nes iš tiesų mano širdis viduje kiekvieną akimirką liedavo ašaras. Mat aš buvau mergaitė, kuri manė, jog yra visagalė, mergaitė, kuri gaudavo viską, viską išskyrus tėvų meilę ir šilumą...
Aš nuo mažens augau su aukle, tėvus geriausiu atveju matydavau vieną kartą per savaitę, o savo kaltę jie išpirkdavo nesibaigiančiomis dovanomis. Ir ko tik aš negaudavau: nuo paprasčiausio segtuko iki nuosavo žirgyno! Turėjau savo apsaugą ir net vairuotoją, buvau apsaugota nuo visko, tik ne nuo tėvų...
Įniršusi ant savęs, o gal ant tėvų aš iš visų jėgų pastūmiau dangtį ir, mano nuostabai, pro mažytį susidariusį plyšelį prasiveržė saulės spindulys, iškėliau rankas įgavusi naujos vilties, bet iš karto susigūžiau, nes virš manęs praūžė mašina. Įsitikinusi, kad kol kas ramu, sukaupiau visas jėgas ir pabandžiau praplatinti skylę. Šiaip ne taip, po truputį skylė tikrai padidėjo ir aš, švytinti iš laimės, pakišau išvargusį, tačiau laimingą veidą po besiskverbiančiais gyvenimo spinduliais...

Reiks mokytis nuosekliau dėstyti žmonių mintis ;D Šiaip labai ačiū už nuomonę ;)

Yra silpnų vietų. Kai kur būdvardžių per daug arba jie netinka su daiktavardžiais kažkaip. Ir pati veikėja nepatiko, nemėgstu to šabloniško išpaikinto mergaitės įvaizdžio literatūroje, nebent jis atskleidžiamas kažkaip giliau. ;) Bet vaizdingas tekstas, tikrai skaitydama įsivaizdavau viską, kas vyksta.

ewigkeit, aš irgi ne itin mėgstu tokius veikėjus, bet kažkaip užėjo įkvėpimas. Šiaip labai ačiū už komentarą ;)

Betobulinant vieną rašliavą gavosi visai naujas kūrinys, tik tema ir nuotaika išliko panaši, kadangi tai kaip ir aprašytas mano sapnas su papildomomis detalėmis. taigi štai naujausias mano kūrinėlis [man pasirodė, kad mintys daugelyje vietų šokinėja, bet nežinojau kaip kitaip pateikti]:

Aplink beveik sutemę, tik kažkur tolumoje blykčioja vienintelis dar atliekantis savo darbą žibintas. Nors ir šis tik vos vos apšviečia nykią gatvę, kuria einu. Tamsą visiškai atitinka tyla - nei paukščių giesmių, nei mašinų burzgimo, vaikų klegesio ar praeivių triukšmo... visiškai nieko, negirdžiu net savo pačios žingsnių. Laisvai galiu pasakyti, jog kapinės - jaukesnė ir triukšmingesnė vieta... Kapinės.
Kilsteliu ranką ir pažvelgiu į nedidelę puokštelę baltų pakalnučių. Nežinau, kam dar pridėjau kelias neužmirštuoles... Gal todėl, kad jos buvo mano mamos mėgstamiausios?
Virptelėjus širdžiai giliai įkvepiu šviežio oro, sumišusio su laukinių gėlių kvapu. Tai visada padeda nurimti, bet šį kartą poveikis priešingas - galvą užplūsta prisiminimai, netikėti klausimai ir niūrios mintys. Pastarosios tik dar labiau užtemdo mane, o tuo pačiu ir gatvę. Dabar tylos kaip nebūta - mano galvoje vienas po kito keičiasi prisiminimai su visais jausmais, kvapais ir... triukšmu. Klausimai ima badyti mane iš vidaus, kol prasiskverbia laukan ir užteršia orą, kuriuo dar ką tik galėjau laisvai kvėpuoti.
Priešais akis švysteli mašina, tiltas... ko daugiau reikia, kad gyvenimas sugriūtų? Dingtų viskas, kuo tikėjai, viskas, apie ką svajojai ir ką mylėjai?
Pajuntu, kaip sukutena gerklę, nežinia iš kur atsiradęs sunkus kamuolys ima kilti trachėja, susikaupia gerklėje ir netrukus išsiveržia kaip ugnikalnis. Sūrūs lašai lyg lavina nesuvaldomai ima tekėti skruostais. Dar likusios tylos kruopelės visiškai sunaikinamos mano staigios raudos proveržio, girdžiu net kaip ašaros paliečia pilkas šaligatvio plyteles.
Ir vis dėl to judu. Privalau judėti. Tikslas jau visai čia pat...

Netikėtai sustoju priešais išvydusi neaukštą tvorą ir vartelius. Pagaliau atėjau. Nors ir apsiašarojusi, drebanti bei niekaip negalinti sutvarstyti giliai širdyje atsivėrusios žaizdos, aš pasiekiau savo tikslą - kapines. Vis dar virpėdama nuo jau beveik nurimusios raudos ištiesiu ranką vartelių link ir paliečiu vėsų metalą, o paskutinis žibintas užgęsta panardindamas viską tamsoje...

Dėkui už nuomonę ;) Gal dėl to nepavyko, kad rašiau darydama namų darbus, o gal, kad įdėjau nė neperžvelgus ir nepataisius ;)