Nes tik tu gali pakeisti pasaulį...

Labai senas.

Tu

esi angelas,labai gražios nakties,
mano meilė,kuri kaip dūmas neišblės.

mano pasaulis,pilnas žibančių žvaigždžių,
mano svajonė,kurios išsipildymu tikiu.

tikėjimas,kad viskas bus gerai,
burtininkas,kurio niekad neišblės kerai.

paukštis,pakilęs virš debesų,
pasaulis,kuriame gyvenu.

Kaip lietus vėlyvą rudenį,aš skalausiu tau veidą,
Kaip vasaros saulė šypsosiuos sapne.
Kaip jaunas mėnulis apgaubsiu aksominę odą,
Ir vis kartosiu,kad būsiu šalia.

Pasiųsiu paukštelį,kad tau pačiulbėtų
Mudviejų giesmę kurtą pernakt,
Apie bundančią gyvenimo viltį,
Kuri niekados nebegali užgest.

Naktį tavo akys nuostabios
Kaip deimančiukai prabangiam vėriny.
Kai jos pažvelgia į manasias
Vis savęs klausiu : Kas tu esi?

Gal vaikystėję mėgtas žaislas,
O gal graži gėlė pakelėj?
Galgi didingas griaustinio aidas?
Tą sužinosiu jau per vėlai.

Noriu,kad amžiais būtum laiminga,
Būti savim tau užtektų drąsos,
Iki mirties visad būtum žavinga,
O po mirties - deivė šviesos.

Kaip karšta arbata ankstyvą rytą aš užliesiu tave šiluma ;
Kai nerasi sau ramybės - atpalaiduosiu kaip tekila.
Jie kada skaudės tau širdį,būsiu šokoladas nuostabus,
O jei kada tau atsibosiu - pasakyk,ir manęs čia nebebus.

Pirmasis turbūt tikrai labai senas, parašytas dar nepatyrus meilės, o tik apie ją prisiskaičius.
Antrajam pasirodė kiek šlubas ritmas. O gal tik man taip? Hmmm. Saldu, labai saldu. Patiko "Būti savim tau užtektų drąsos". Ar autorė būna pati savim rašydama?
Paskutinysis posmas, ypač pirmos trys eilutės, priminė lietuvišką pop dainą.
Anyway, tikiuosi, labai neužsirūstinsi perskaičiusi mano kritiką, ir kad tave tai paskatins įkelti daugiau darbelių/bandyti taisyti šituos.

Dėkinga už kritiką.Neturiu dėl ko rūstintis - konstruktyvi kritika padeda tobulėti.

Viską kaip ir išsakė Jurga, nuo savęs gal pridėsiu, kad mintys gražios, tik kartais tu jas pateiki šiek tiek šabloniškai, tai yra - kaip jau yra išreiškę kiti. Ieškok savęs. :)

Dėkui. :))

Be pavadinimo/Pavadinimo nereikia

Išvysti,pajusti,suprasti.
Sugauti,niekada nepaleisti.
Pažvelgti į saulę ir tarti žodžius.
Mylėti,truputį nekęsti visų.

Eiti pirmyn,žengt į pasaulio kelią,
Atrasti šviesą,tamsą ir centrą tarp jų,
Aukoti dalelę savęs dėl kitų gerovės,
Išsaugoti tai,kas tau tikrai brangu.

Priešui padėti,draugą paguosti.
Nelaimėje nepalikti nei vieno.
Angelu būti,nieko neskriausti.
Nuo blogio atsitverti lyg siena.

Nepasiduoti pagundoms,pamatyti šviesą tunelio gale,
Nepiktnaudžiauti meilės burtais - įskaudint gali jie tave,
Pažvelgt į savo sielą,išvalyt ją nuo kančių,
Ir suprasti savo vietą šiam pasauly iš tiesų.

Naujoms galimybėms uždegti žalią šviesą,
Pažinti tikrąjį džiaugsmą ir tiesą,
Atskleisti pasauliui savo talentus visus,
Ir suprasti,kad tokio kaip tu niekuomet nebebus.

Mylėti žemę,dangų - visus.
Pamiršti savo rūpesčius sunkius.
Džiaugtis,gyventi kiekviena minute,
Nes nežinai,kuri minutė tau taps paskutine.

O aš,vienišas asketas,
Su savom mintim,jausmais.
Nors aplinkui daug veidų,
Vis dar vienišas esu.

Horizonte laksto vaikas,
Niekas jam nėra svarbu.
Skersgatvy - žmonių minia,
Linksminasi jie iš tiesų.

Tiktai aš,jaunas asketas,
Pasilikęs nuošaly,
Užuodžiu vienatvę slegią.
Pagalvoju,kaip skaudu liūdėt vienam ;
Vienam sunku.

Nesupranta nieks visai,
Kaip žiauru būt pamirštam.
Slėgs dar naktys,slėgs ir dienos,
Kol ateis galas viskam.

Trokštu pabėgti nuo tuštybės.
Slegia ji mane čionai.

Pasaulis serga tuštumu,
Pakeist aš nieko negaliu.
Telieka susitaikyti - deja,
Ir šito,gaila,negaliu.

Tegaliu pakilt į dangų,
Į pasaulį margą margą.
Palikti viską ir visus
Didžiausiuosius žmogaus vargus.

Pakilt aukštai,virš debesų,
Padangę žydrą palytėti,
Ir visai man nesvarbu,
Jog negaliu jos nugalėti.

Kaip galim nugalėt kitus.
Žmones.Gyvūnus.Vargus.
Skausmu patvinus siela verkia.
Išlaisvint prašo nors sapne.
Užgydyti žaizdas juk reikia.
Nors nepavyksta tai,deja.