Nors ir nervinasi Kristina, rodos, jog tas ilgesys, kankinęs ją daugiau nei mėnesį, nuslopo. O galbūt tik pakeitė formą? Tapo visai kažkoks pakenčiamas. Kiek visgi keičia tas žinojimas, jog kiekvieną dieną tu jį pamatysi... Vis rytoj ir rytoj.
Atrodo, kad kažkas iriasi priekin.
Jaučiuosi gerai. Ir vėl.
U know, nothing can save me.(: Net pirmadieniai man ne tokie pilki, kai visa apsimiegojusi šliurinu į pilietiškumo ugdymą, nebematau ir nebegirdžiu nieko aplinkui, tik staiga ausis pasiekia "o tai pasisveikinti nereikia?"
-Taip, žinoma, per kiekvieną pertrauką,- norisi atsakyti, bet susilaikau.
Tik jau miegai visi išsilakstę. Veide įsižiebia plačiausia šypsena. Ta, kurią pamatęs visuomet jis sako "tu šiandien ir vėl tokia linksma".
O ar yra man pasirinkimas?
rodiklis 
