Kažkas toli, nors gal visai čia pat

Kažkaip kad jau atėjau į šį forumą(bemaž ką tik) tai visgi reikia kažką ir parašyti.
Na, tai kūrinėlis paraštas seniai ( o jei tiksliau tai 2009metais, gruodžio 29, tada man 12m. buvo) ir toks keistokas, nes retai išvis berašau kažką neeiliuoto. Ir idėja gal keistai išreikšta. Žinau, kad per daug kartojasi žodžiai, bet kažkaip idėja ir buvo tokia kad pabrėžti tą pilkumą.

Bespalvis miestas arba diena, kurios nepažinojau

Kažkur didmiestyje ir vėl pliaupė lietus. Šaltas, bet tuo pačiu ir gaivus. Mari vėl sėdėjo prie lango ir stebėjo kaip dideli lašai persmelkia betonines sienas. Kažkur toli, tarp milijono šviesių lempelių jau buvo matyti auštančio ryto žymės. Pilkas žmonių kalėjimas iš stiklo ir betono pamažu budo.
Pirmiausia tolumoje ėmė gesti bedvasės šviesos. Šaltas, melsvas dienos šviesos lempų švytėjimas buvo užgožtas šiltos saulės šviesos. Tačiau netrukus tamsus debesis užtemdė ir tą paskutinę šviesą. Pirmosios mašinos lėtai važiavo gatvėmis. Užsimiegoję vairuotojai lėtai sukiojo vairą. Dangų užstojančių daugiabučių dangoraižių languose ėmė žiebtis šviesos. Tyliai brūžavo užuolaidos. Languose pasirodydavo vienas kitas užtinęs veidas.
Daugybė sielų ruošėsi dar vienai dienai. Dienai, kupinai korupcijos ir pinigų, kupinai aklumo ir skubos. Dvasios nenoromis grįžo iš sapnų ir iliuzijų pasaulio, nors vis daugėjo tokių, kurios net sapnuose nebesijautė laisvos.
- Kas gi dėl šito kaltas? - vis klausdavo savęs Mari.
Niekas nekaltas. Pats pasaaulis nori pasukti likimą šitokia vaga. O gal ne? Galbūt patys žmonės kalti? Gal... Geru gyvenimu pasistatę sau ne rūmus, bet antkapį. O po to, nenorėdami matyti savo pačių kvailumo, apsitvėrė kiautais, nepraleidžiančiais nieko, kas jiems nenaudinga.
- Atsisukit atgal! - Norėdavo sušukti jiems Mari. - Ten žmonės kitokie, mokykitės iš jų gyventi!
Tačiau ji žinojo, kad nė vienas iš milijonų žmonių net nepakeltų į ją akių. Nebent girtuoklis valkata, tikėdamasis, kad mergaitė ištiestan jo delnan įmes kokį centą.
Kaip Mari mintys nesustabdoma srove plaukė tolyn, taip vis daugiau žmonių plūdo į gatves. Visi apsirengę nežymiai, pilkai, tarsi norėtų susilieti su juos supančiu pilko betono pasauliu ir tokiu pat dangumi. Gatve sruvo juodų skėčių upė.
Tačiau didelei Mari nuostabai minioje pasirodė spalvotai apsirengęs žmogus. Vaikinas išsišiepęs žingsniavo per pliaupiantį lietų. Be skėčio. O tuomet pasirodė ir mergina ryškiai žaliai dažytais plaukais. Ji taip pat užkrečiamai šypsojosi.
Vis daugiau ir daugiau žmonių nustebę gręžėsi į juos. Tada pamažu ėmė šypsotis. Iš pradžių santūriai, tarsi nepratę lūpos neklausytų, o toliau vis plačiau ir plačiau. Staiga, nei iš šio nei iš to, visi prapliupo juoku. Net patys nežinodami iš ko, gal iš lietaus, ir toliau atkakliai juos merkiančio, gal iš pilkų debesų, tingiai slenkančių melsvėjančiu dangumi.
Juokui aidint tarp betoninių sienų Mari šyptelėjo. Taip, dabar ji nebe viena.
Šitaip prasidėjo rytas dienos,kurios nepažinojau..

Ačiū :). Jei popierių krūvoj ant savo stalo dar kažką iškapstysiu tai įkelsiu.
Na, gerai kad bent kartą pasitarnavo mano sąvybė aprašinėti smulkmenas, nes paprastai tai tampa vos ne gumos tempimu, na gal taip suveikė todėl, kad maža apimtis, o gal turi lakią vaizduotę. Anyway, malonu kažkam sukelti šypseną.

Na nieko, nieko. Yra kur tobulėti, bet juk tam nėra ribų, ar ne?(:
Manau šią mintį galėjai kiek labiau išplėtoti.. Ir vis dar gali..
labiausiai patikęs sakinys:

Citata :

Nebent girtuoklis valkata, tikėdamasis, kad mergaitė ištiestan jo delnan įmes kokį centą.

taip ir toliau..!(:

Ačiū
Apie plėtojimą vis pagalvodavau, bet visad išlenda tas slidus bjaurybė bet... neturiu laiko, tingiu ir taip toliau ir panašiai...

P.S. tai sakinys sukėlęs man daugiausiai dvejonių, buvau įsitikinusi kad viskas gerai bet openoffisas pasakė kad ištiestan delnan jam nepatinka. Galvojau galvojau aš... Ir vistiek savaip pasielgiau.

Patiko, nors vietomis sakiniai buvo pernelyg kapoti. :)

Hmm... nerašiau bene trejus metus ir šiandieną nei iš šio nei iš to panorau rašyti. Ko gero smegenys ilgai nepakelia minčių grūsties ir galiausiai išsilieja. Tai kažkaip ir keliu savo nerangių, atpratusių pirštų keverzonę čia. Nemanau kad tai kada nors pavirs į didesnės apimties kūrinį, bet pratęsimas bus.

Paukštis be sparnų

Tamsa. Bėgu aplink, sukuosi ratais, išlankstau keistas kreives kol galiausiai pametu savo trajektoriją. Aplenkiu greta bėgantį šešėlį ir išskėtusi rankas noriu užkirsti jam kelią. Jis sustoja, tačiau tai vienintelė reakcija į mane. Akimirką panoriu tvirtai apkabinti tą vienišą liūdna šešėlį, laikyti jį glėbyje ir niekada daugiau nepaleisti. Tačiau man nevalia. Negaliu. Mano rankos bejėgiškai nusvyra prie šonų, palieku stebėti tą kankinantį nusuktų akių žvilgsnį. Tiesiog tyliai žvelgiu į akis kurios tiek kartų traukė mane iš tamsos. Tų akių klaikas varo mane iš proto ir sustingusi niekuo negaliu joms padėti. Jaučiu kaip manyje kažkas krenta. Vis gilyn... gilyn. Tačiau jokio dugno taip ir nepasiekia, tarsi pati amžinybė būtų įkalinusi mane čia. Tamsoje, iš kurios tegalima išeiti dviese.
Jos, akių atspindimos sielos, kūno kontūrai tai blanksta, tai vėl išryškėja taip ir neatrasdami tinkamo pavidalo. Nekinta tik akys ir manosios nejučiomis atspindi Jos kančią. Tuo tarpu mano kūnas merdi, lupasi sluoksnis po sluoksnio, kol belieka tik pasimetusi širdis. Išsigandusi savo nuogybės ji apsivelka popieriaus rūbus ir tyliai žvelgia per savuosius langus – akis. Mano bekūnis žvilgsnis temato tik Jos jausmų pašvaistes akyse. Kažkur tų akių dugne švysteli bėgantis siluetas ir tą akimirką, kaip tik tą akimirką kai rodos galiu jį pavyti, kančia pasruvusios akys trenkia nesuvaldoma šalčio banga. Banga užpildo tarpus korėtoje tylos sienoje ir aš parkrintu. Krenta ir mano sustingęs kūnas, tas nerangus mėsos gabalas visuomet peršantis savo tikrovę. Pasirodo jis vis dar čia, tik šįkart, bent kartą, mūsų tikrovės sutampa - karšti lašai, prasprūdę pro suspaustas blakstienas, pasiekę žandikaulį jau vėsūs ir šie lašai dabar tėra vienintelė mano tikrovė.
Staiga pajuntu, jog aplink mane jau nieko nebėra. Atvėsę Jos pėdsakai ir kaip niekad dusinanti tyla byloja jog Jos jau nebėra seniai. Kiek laiko aš stebeilijau akis kurių jau nebebuvo? Nežinia... Sustingusi tyliu, tyliu ne tik žodžiais, bet ir siela. Nė viena styga nevirpteli kai tarsi sniegas pradeda leistis sekundės, o vėliau ir minutės. Mažutę amžinybę nė nekrustėliu.
Tylu, tamsu. Tačiau tai nė kiek neprimena nakties ramybės, galvoje aidi tartum kokie žingsniai, viso pasaulio tuštuma apsupa beore erdve. Ji spaudžia, kankinančiai spaudžia, o pradėjus drebėti kūnui mano vakuumas nepalieka man kitos išeities. Po vieną bandau atpalaiduoti sustingusiu, konvulsiškai trūkčiojančius raumenis, pamažu atleidžiu sukąstus dantis. Giliai, trūkčiojančiai įkvėpiu oro ir... atsimerkiu.

To be continued