Mokantis skraidyti

Ačiū, Skaiste!!! ^^

Kai tavo nuotaika siaubingai bjauri ir atrodo, kad pasauly nebeliko tokio dalyko kaip gėris arba teisingumas, ar tiesiog sėkmė, kai sėdi stotelėj ir pravažiuoja visų įmanomų numerių autobusai (po du kartus!), o taviškis vis dar vėluoja, atsiranda visai neplunksniški eilėraščiai. Ir nežinau, tai menas ar tik žaidimas žodžiais, tačiau keliu čia etiudą šlovingai transporto priemonei. Tiesiog, kad pamatytumėte kitą Plunksnos veidą :)

Autobusui

Kai autobusas vėluoja

Kam rūpi tie pasauliai?
Tos durys ir tos ribos?
Kai rudeniui artėjant,
Pasaulis vis dar plikas.

Kai nėr žieminio palto,
Autobusai vėl vėluoja,
Pilkieji medžių lapai
Tik sukas ir riaumoja...

Ar mano minčiai rūpi
Tos tavo šnekos, žodžiai?
Krypuoju kaip pingvinas
Ir man dėl to nė motais!

Išskrisiu nors į Afriką
Ir būsiu narkomanė,
Ugninį smėlį leisiuosi
Ir rasiu sau šamaną.

Nes juk tiktai stotelėse
Sustoja autobusai –
Rašyti rankos nedreba.
Aš lietumi pabusiu...


Kai sėdi autobuse vienas ir plėšai naktį

Pilkos šviesos – lekia žodžiai
Ir tylus nakties chaosas...
Autobusai veža sielas
Ir jų atspindžius gauruotus.

Veža sielas, sielos juokias,
Žvilga, žiūri pro duris:
Kur pabėgti? Visad moka.
Pro ratus ir per mintis.

Žmonės supa aukštus kalnus,
Tyliai šnabžda akimis:
Žmonės žalią žinią saugo,
Niekam jos nepasakys...

Žaidžia naktyje vaiduokliai:
Niukteli pirštu ir dingsta.
Atspindžius vis kviečia, šaukia,
Šie išeina pasiklysti.

nes kartais jautiesi toks vienas. Pernelyg saldu. Kažkam, ko nė nėra...

Vienas

Pro pirštus prabėga šalti šešėliai,
Netyčia pargriuvę, užmina širdį,
O mintys ir žodžiai sukas pašėlę:
Bandyti pamiršti, bandyti ištirpti...

Kai ledas pakyla aukščiau už viltį,
Bandysiu rašyti sau saulę ir paukščio sielą,
Pabūsiu mažytis savimyla dievas, sau norus išpildysiu,
Bet kūrėjas vienas ir amžinas tarp savo nebylių statulų lieka.

O kam man melstis, kai jau nieko nebėra?
Ką kaltint dėl savo likimo?
Nepasiekiami paveikslai! Perbraukus ranka,
Bereikšmės tapo akys ir veidai išnyko.

Mano kvėpavimas sudūžta į tylos krantus,
Lyg perplyščiau kažkur pati... Matyt,
Mano stiprybės neužtenka išlaikyt žvaigždėms, o tu...
Tik vienas tavo žvilgsnis vėl priverstų sielą nužudyt!

Užmerksiu akis ir atiduosiu tiesą beprotybei,
Nes man jos nereikės jokiam pasauly,
Aš užsimerksiu, nusilenkdama žmonių didybei...
Paimk mane už rankos, aš pasiryžusi išgerti visą taurę.

Paimk už rankos vienai nakčiai,
Išsivaduokime iš žodžių sutemų,
Priverski mano mirusįjį žvilgsnį degti,
Kol atsibusiu lovoj su šešėliu, lik kartu...

Išdrįsk tylėti žodžių glėby,
Nes, tiesai atėjus, jau nebėra, ką pasakyti...
Nuleiski kardą – tik vaiduokliai pilki
Po tavo kojom guli ten, kur nieko nematyti.

Numeski šarvus ir mėnuliui sviesk į veidą,
Ir bėk toli, kur medžiai mes lapus į dangų,
Kary! Bėk nuo savęs, nuo beprotybės kalno,
Tenai, kur knygų nebėra, kur puslapiai istorijos nesaugo...

Nuplauki skydą vandeny sūriam,
Išlydyk visagalėje ugny žmonijos,
Nebeapgins daugiau nuo nieko – tad grūmok dievams!
Kuris neturi, ko prarasti, nieko nebebijo.

Valdovo vėliavą šalin nuplėšk,
Draugai paliko, sutartys krauju ištižo,
Žadėta vasara pabėgo nuo tavęs,
Šalin mesk kryžių, nebeparduosi jo, kur nieko nebeliko.

Pakelki antveidį, apsidairyk aplinkui,
Dabar tavasis veidas daug geriau už geležinę kaukę.
Bet ar galėtumei labiau dar nusivilti?
Ne tau šis karas buvo skirtas ir ne čia kariauti.

Kary! Ne! Tu – nebe karys!
Manei, galėtum viską padaryti...
Dabar bejėgis, atsirėmęs į išvirtusias duris,
Nes, tiesai vėl atėjus, nebėra, ką pasakyti...

Truputį chaotiška, bet... BET. Gražu.
P.S. Ryt laukia tavo eilėraščio pristatymas taip sakant "viešai auditorijai" [You must be registered and logged in to see this image.] . Kitaip tariant dvidešimt keliems žmonėms, nežinau kiek ten mūsiškių serga. [You must be registered and logged in to see this image.]