šunų mėnulis

"prabusti ne visada lengva. prabudus į lietingą rytą vesti šunį nejauku. kiaurą parą sėdėti drėgname kambaryje negera. per tris dienas pabaigti rašyti knygą sunku". tokios mintys sukosi aukšto lieso vyro, velkančio kojas per šlapius rudeninius lapus, galvoje. atidžiau pažiūrėjus buvo matyti, kad ta grimasa jo veide, truputį primenanti mėšlungišką šypseną, iš tiesų buvo visai ne šypsena, o greičiau susirūpinusių ir nelaimingų jo minčių atspindys.
tokių minčių ir didelio pilko nusišėrusio šuns draugijoje šis žmogus praleido pastarąsias keturias savaites ir tris dienas. visą tą laiką mažame jo bute, miegamajame miesto rajone, buvo girdėti rašomosios mašinėlės spragsėjimas ir glamžomo popieriaus šiugždėjimas.
"tu tikras kvailys, žmogau!" pagalvojo jis sau. šis vyras, iš pažiūros padorus ir sąžiningas pilietis, ne kąrtą buvo sustojęs vidury sakinio, atitraukęs rankas nuo klaviatūros ir jas grąžydamas svarstęs galimybę viską mesti ir pabėgti, daugiau niekada negrįžti į tą drėgną ir niūrų kambarį, net prie miesto nesiartinti per šimtą kilometrų. bet svarbiausia - niekada nebesusitikti su įkyriais, visko klausinėjančiais rėmėjais, finansuojančiais šitos nelemtos knygos leidimą. "tu tikras kvailys..." jau sušnabždėjo į trečią dešimtį beveik įkopęs rašytojas.
ko gero, bet kuris pašalinis žmogus nieku gyvu nebūtų supratęs tokio rašytojo nusiteikimo. "kodėl reikėjo pradėti knygą, jei nebesugebate jos pabaigti?" nustebusi paklaustų senyva moteriškė, vilkinti paltą kailiniais atlapais. rašytojas greičiausiai nebesusilaikytų ir imtų šaukti, tačiau iš tiesų jis norėtų pasakyti, jog tai viskas dėl nelemtų pinigų. tai būtų paskutinis įnašas bankui. tai būtų jo išsigelbėjimas, jo laisvė. laisvė? "kas yra laisvė?" dažnai svarstydavo rašytojas. jis niekada nesijautė laisvas. būtent dėl to jis niekada taip ir nevedė savo būsimos žmonos. "tu varžai mano laisvę," pasakė jis vieną vakarą. nei moters žodžiai, nei ašaros, vėliau pavirtusios keiksmais, rašytojo sprendimo nepakeitė. "tu amžinai liksi vienas! gyvensi ir mirsi vienišas! tu netgi ne gyvensi, o tik pūsi ir kirmysi iki kol sulauksi paskutinio atodūsio!" šaižiai sukliko rudų garbanų kupetoje besislepiantis, nuo pykčio paraudęs, moteriškas veidas. sukliko, trenkė durimis ir išėjo; išėjo visiems laikams.
"ir reikėjo man tapti rašytoju!" beviltiškai pagalvojo rašytojas, laukdamas kol jo augintinis atliks savo reikalus prie medžio. "galėjau būti kuo tik panorėjęs - bankininku, viešbučio savininku! plėšiku, automobilių vagimi.. kuo tik panorėjęs.. o dabar - aš net nesu tikras rašytojas. kurti šituos kvailus fantastikos kliedesius gali kiekvienas. būčiau tapęs muzikantu..." paskutinysis sakinys jo galvoje nuskambėjo nepsakomai liūdnai. muzika – tai buvo didžiausia vyro aistra. jo didžiausias troškimas, kurio jis atsisakė prieš dešimtį - o gal jau ir vienuolika - metų.
tokias gniuždančias kalbas savo mintyse jis sakydavo kiekvieną dieną, tarsi bausdamas save iš nužudytą svajonę.
pagaliau, rašytojas prisivertė susiimti ir pradėti galvoti apie knygą, kurią vis dar turi pabaigti. jis jau ketino apsisukti ir grįžti namo, kai timptelėjęs šuns pavadį pajuto jog.. nieko nepajuto. jis pabandė apsigręžti, tačiau kažkas stūmė jį pirmyn. jis pamėgino pasipriešinti, tačiau.. rašytojas nebeturėjo kūno. jis nebeturėjo nei kūno, nei, juolab, šuns. nieko, tik vieną mintį. daugybę žodžių. melodiją, ritmą. tai buvo daina. pats nelaimingiausias rašytojas žemėje tapo daina apie meilę. apie meilę, kuri yra vienintelis žmonėms reikalingas dalykas. visą jo esybę, kuri rodės didumo sulig pasauliu, užpildė svaiginantis džiaugsmo pojūtis – vienas iš paskutinių jam likusių dalykų. rašytojas jautė. jis nieko nebegalėjo suprasti, tačiau, pirmą kartą gyvenime, buvo tikrai laimingas. viskas, kas prieš kelias sekundęs būtų atrodę kaip didžiausias ir neįtikėtinas absurdas, dabar buvo tai, kuo rašytojas-daina gyveno. jis nebegalvojo apie knygą - net jei ir būtų ją prisiminęs, niekaip nebegalėtų jos parašyti. dainos nerašo knygų. dainos yra grožis. jos reikalingos tam, kad suteiktų žmonėms laimę, tam, kad priverstų juos jausti.
"aš niekada nepasensiu! aš niekada nenumirsiu! niekada nebūsiu nelaimingas ar prislėgtas! nejausiu skausmo!" mintyse kartojo rašytojas. tačiau jis puikiai žinojo, kad dabar svarbu ne tai. dabar - būdamas pripildytas meilės tų, kurie jį sukūrė ir tų, kurie juo žavėjosi - pirmą kartą pažinęs tikrą ir nesavanaudišką meilę rašytojas norėjo duoti, o ne imti. ir nuo tos akimirkos, kuri iš tiesų net neegzistavo, jis metų metus, ištisus dešimtmečius buvo neapčiuopiamas herojus, savo sielos gelmėse paklydusiųjų vedlys. pats nelaimingiausias rašytojas žemėje tapo daina apie meilę, kuri yra vienintelis žmonėms reikalingas dalykas.

Įdomus tekstas, atomazga kiek keistoka, kurią dieną dar reikės kartą paskaityti. Tiksliau - įsiskaityti. Talentą turi ir gana nemenką, nes žodyno gausa, vartojamos frazės, dėliojami sakiniai yra pakankamai aukšto lygio. Būtų įdomu sužinoti, kiek tau metų? :]

iš tiesų tai šitą tekstą rašiau lietuvių pamokai. vakar gana visai vėlvai vakare prisiminiau, ir nusprendusi negadinti popieriaus juodraščiu pasiverčiau kompiuterį. tai tik dėl to čia ir įdėjau.
atomazga ir buvo mano užduotis - metamorfozė.
jaučiuosi labai dėkinga už tokią pozityvią nuomonę. o.. argi amžius svarbu?

Įdėjai tik dėl to, kad turėjai kompiuterį? Maniau, jog įdėjai tam, kad parodytum. :}} Na, nesvarbu. Taip, dėl atomazgos.. Perskaičiau antrą kartą ir užmačiau tą metamorfozę. Būtų įdomu paskaityti dar tavo kūrybos. :}}

O dėl amžiaus tai čia šiaip. Lengviau vertinti, kai žinai rašančiojo amžių.

tai aš ir užsiregistravau čia tik vakar, ir tik todėl, kad gavau emailą, prasidedantį 'girdėjau užsiimate ar bent jau domitės rašymu'. tai kartu išėjo ir parodyt, aišku.

o man atrodo, kad gyventi kaip tik daug įdomiau visko - amžiaus - nežinant.

Iš pradžių sunkiai sekėsi, bet po to įsivažiavau. Tikrai pagirtinas tekstas, šaunuolė

ačiū

there was a girl; she was so fed up with dreams and fantasies. and yet, all she ever did was hoping. she was always looking left and right, and thinking about things that could happen. the girl was always waiting for the world to get brighter and wider, she always wanted to be someone else, or just simply someone different. but despite all those things she always wanted and never had, she felt an immense amount of love for life. she could go outside and stare at the sky for hours. she could look at things she has seen hundreds of times and still see something different, something new and unexplored; something only she could feel the beauty of. and that was it. no one else, but her. only she knew how things really are in that imaginary world of certainty.

Autobiografiškas tekstukas?
Vienaip ar kitaip - gražu. Mano mylimoji anglų kalba...

bent jau girdėdama jį galvoje, neturėjau intencijos asocijuoti su autobiografiškumu. ačiū!

Išties labai skaniai surijau tiek lietuviškąjį tiek ir angliškąjį tekstuką. (:
Šaunūs darbai!

a night fell down upon turquoise city. the world was drowning in soothing sounds of water splashing, and thousands of street lights were radiating conviviality. cafe terraces looked very much like van gogh’s paintings, and the song that seemed to be sung in every bar was almost touchable. ma tutti i sogni nell’alba svaniscono perchè quando tramonta la luna, li porta con se.
a cluster of children on bicycles whizzed by, leaving a young woman in a long red cape behind. she was aimlessly ambling through the streets, occasionally being offered a gondola ride.
the woman was greedily breathing in the mild midsummer’s air. she didn’t notice it herself, but her gait was very dance-like. she was alone and small in this infiniteness of sounds and smells - and people - yet, without her this canvas was incomplete. she was a charming little detail that tended to catch everyone’s eye.
and she was a mystery, too. a beautiful stranger that everyone dreams about every so often. her wavy chocolate brown hair barely touched her shoulders, and she had different colored eyes - one was forest green and the other as blue as a robin’s egg.
the woman stopped dead in her tracks. her gaze pierced through the people sauntering around, catching a glimpse of the least ritzy looking outdoor cafe. she smiled fractionally to herself and rushed to the table where a man in a tweed suit was waiting for her.
poi d’improvviso venivo dal vento rapito e incominciavo a volare nel cielo infinito.

Pirmasisi tekstas man patiko. Tiek mintys tiek ir rašymo stilius.
Paskutinysis patiko ne taip labai, nes buvo klaidų, kurios sudarkė teksto vientisumą.

Citata :

the woman stopped dead in her tracks.

nežinau, gal čia tik man taip, bet šitame tekste šitas išsireiškimas neįsipaišė į bendrą vaizdą. Jis man kiek per grubus(:

nelabai suprantu, siūlai pakeist 'siužetą'?

Man taipogi tas išsireiškimas atsirado lyg perkūnas iš giedro dangaus. Skaičiau apie moterį, naratyvas, aprašymas, aplinka ir staiga - bam. Tas išsireiškimas galbūt labiau tiktų grubesnei istorijai, tamsios prigimties, kaip, pavyzdžiui, siaubo istorijos ar detektyvai...

Bet šiaip labai puikus tekstukas. Žaviuosi stiliumi ir tai, ką jis kuria mano galvoje. Valdai anglų beveik, kaip gimtąją. :))

man atrodo, jūs nesuprantat "to stop dead in one's tracks" reikšmės. čia nieko velniško ar baisaus nėra. tai paprasčiausiai reiškia 'staiga susoti'.
ir ačiū.

“i always enjoyed flying alone. not because it made me feel free; genairco biplane does not give you freedom, it only relatively enables you to trample upon the law of gravitation. i enjoyed flying alone merely because i could get away from being someone. one simply gets tired of people’s expectations.
i wanted to reach my destination before sunset, but i still had quite some time. the plane’s engine was buzzing smoothly, surrounding me with peacefulness. i was wandering slightly off course, and avidly gloating upon australian lands and skies, and everything in between.
finally, seeing as the sun was rapidly gliding towards the west, i decided to land. i began to hear the sounds of the wild, as i was lowering my plane down. the scenery was magnificent. i was in the middle of dry and hot australian wilderness. it went on as far as i could see, except for a small forest behind me. i got out of the airplane and turned around to see a black man walking at the the fringe of that forest. he was carrying what seemed to be campstools and a some kind of a picnic basket. i remained standing next to my plane, waiting for darel and smiling at him.
soon, he put down the chairs and the wine, awarding me with a wide grin and a tight hug.
darel commanded me to sit down, while he was pouring red wine into two glasses and peeling oranges. i didn’t feel comfortable with him serving me like that. it made me feel rather conflicted. it contradicted everything i stood for, or would have like people to think i did.
darel’s snow-white pith helmet made me nauseous. as if being a symbol of empire wasn’t enough, it also looked dreadful on his ebony head. i urged him to accept a fedora - one just like mine - as a gift from me, many times, but he was as stubborn as a mule.
frankly, he was the only human that i would never get tired of.
we talked about politics as if it didn’t matter, and about literature as if it did. but neither one of us really cared about the rest of the world while we were watching the sun drowning in the west.”

“throw a lion in there somewhere.”
“what?” my hand stopped scribbling words and i lifted my gaze from a chinese bamboo paper notebook. she was leaning over my shoulder, reading it.
“there should be a lion. or a hippo.” her words were quasi racing with each other, wanting to be more meaningful than the one before.
“a lion?” i echoed with a lively interest in my voice.
i immediately imagined a big graceful wild cat, idly loitering and lying around.

“and there was a lion, named after the fourth planet from the sun.”

Aš supratau esmę, tikrai, tačiau ne visos anglų kalbos frazės, kad ir išvertus į lietuvių kalbą atrodo paprastos, visur tinka. :) Šiuo atveju, tas staigus sustojimas turėjo būti įtakotas kažkokios nuostabos ar išgąsčio.

Naujame kūrinėlyje vartosena užkliuvo ir šitoje vietoje: darel commanded me to sit down. Tas 'commanded' tinka šiurkščiom situacijoms. Na, jei verčiant, tai 'paliepė, įsakė'. Net lietuviškai skamba pakankamai grubiai, ar ne? Manau, senas geras 'asked' čia labiau tiktų.

O šiaip, mintys gražios, tik temos ir pagrindinės minties dar neatradau. ;)

bet aš ir norėjau pasakyti commanded.
o aš grafomanė, pas mane nėra nei pagrindinių minčių, nei temų.

Na, tuomet viskas gerai, jei norėjai pasakyti taip, kaip pasakei. ;)
Įdomu.

i braid moonbeams into my hair, hoping someone would notice, and pour me a glass of whiskey, asking about my past. but the winds from the north come carrying dead silence, and thus no one hears my name. and i don’t know what or who will take the trouble, and lay me on a bed of a transitory motel, untangling my ragged locks.
i spent all my time trying to get wiser, not letting out my moonstruck wight. but i have ran out of everything i’ve ever had, and now my dirty bare feet’s all i got. and i keep wandering through nothingness, with no goddamn soul willing to lend me an ear.
i witness bloody sundowns and violent sunups against my will and before ever going to bed. and then i do a moonlight every night, desolating every room i’ve sat in and climbing out the windows. i’ve been an obsolete for many long years, and now’s not a time to change.
i have haloes around my moony eyes, and i’m forbidden to look at myself, unless i’m what i want to be. but it ain’t worth a dime. and when the whole world falls away and asleep, i climb on a chair and pretend to fly. with fear, foresight and light.


atsiprašau, kad vis angliškai, bet pastaruoju metu niekaip kitaip nebūna.

the first thing you would notice was his mien of a vulture. then - his voice. staggeringly beautiful deep voice; as mysterious as his pensive eyes, under the shelter of coal black hair. his facial features, a sharp jawline and high forehead were radiating some kind of arcane fascination.
he was like no other man you’d have ever seen. he had an aura of a saint devil, and carried tranquillity in each of his pockets. and once he’d let you in, all bridges would be burnt down. he’d ask you to fly, but instead you’d fall - in love. because it was impossible not to be attracted to his slight craziness and darkness.
and that would be your happiness coming to life. and though you wouldn’t know what it is, you’d feel that something’s going on.
you’d both lie in the cold, wet grass, under a shoreless ocean of stars drowning in romantic nigritude. big pastel dreams would fall on you and suffocate you, promising an eternal life.
he’d give you whatever you’d ask for, but you wouldn’t ask for much. you only need him, and maybe a little less rain. and thus he’d leave you breathless.

Man patinka tavo angliški rašiniai. Puikiai valdai šią kalbą ir man beskaitant sukilo daug emocijų. Su vienais tekstais susijungiau pati, su kitais - sujungiau sau artimus žmones. Tavo kūrinėliai - tarsi mažyčiai esė. Man patinka.

ačiū, labai labai