end
Visą dieną mes maudėmės, valgėme šokoladinius ir braškinius ledus, skendom saulėj, o tarpus tarp tų veiksmų užpildė paprasti pokalbiai su gilia prasme. Dieną praėjo taip greitai, ir jei šiandiena būtų filmas, televizoriaus pulteliu stabdyčiau kiekvieną akimirką. Bet ką as čia nusišneku. Reikia džiaugtis dabartimi. Dabar mes kartu, Benas ir aš. Gulim ant įšilusios žemės, kvėpuojam į nakties dangų ir mylim. Meilūs žodžiai, švelnūs judesiai, ir atviri žvilgsniai. Vos pamatęs tokius žmonės iš kart atpažinsi - Myli. Benas pasuko galvą į mano pusę ir akimis nepaleido žvilgsnio.
- Kas tau danguje gražiausias?
Mėnulis? Saulė? Debesys? Žvaigždės?
- Tuštuma tarp žvaigždžių, debesų saulės ir mėnulio,- nedvejodama atsakiau.
- Kodėl?
- Nes tuštuma yra begalinė ir graži.
Toliau gulėjom tylėdami. Iš dangaus nukrito žvaigždė tiesiai į mano delną. Galiu prisiekti bet kuo, man net nudegino ranką. Tyliai suinkščiau. Bet mano skausmą nutraukė netikėtas Beno bučinys. Ilgai lauktas. Kaip lipšniai viskas romantiška. Suspaudžiau skaudamą ranką.
Užmigom tik paryčiais. Visą naktį stebėjom dangų, ir šokančius medžių siluetus. Tai pati keisčiausia naktis iš visų.
---
Pabudau. Šalia savęs nebejaučiau Beno. Nužvelgiau žymes ant savo rankų nuo žolės. Atsistojau. Aplink buvo pakilęs stulbinantis ir švelnus rūkas. Braukdama kojas per šiltą ežero vandenį priartėjau prie tilto. Sušmėžavo dvi figūros. Užlipau ant tilto. Veidai ryškėjo. Kantas. O dieve, reikia bėgti. Jau norėjau taip ir padaryti, bet pamačiau šalia stovintį Beną ir draugiškai plepantį su Kantu. Pribėgau prie draugų. Žvilgtėlėjau į Beną, jis nusišypsojo, o aš puoliau Kantą ir smarkiai apkabinau.
- Katre, paleisk,- suinkštė Kantas, pats tvirtai suspaudęs mane.
Kai pagaliau paleidom vienas kitą įsidrąsinau paklausti.
- Taigi tu mūsų pusėj? Neišduosi manęs? Aš suprantu, kad tėvai jaudinasi ir taip toliau ir taip toliau, bet, tu juk su mumis arne?,- žiūrėjau į Kantą.
- Taip, tavo tėvai ligoniai, Kotryna, ne tu, ne tu ,- pats sau pasakė paskutinius žodžius.
Žinot, esu laimingiausias pasaulyje žmogus. Tiesą sakant, žinojau, ką mano gydytojai, ir buvau patikėjusi jų kalbomis, bet žinot, tai neįmanoma. Iki pat save graužiu, kad buvau tokia kvaila. Jie mano draugai. Ir jų niekas neįveiks.
Žvilgtelėjau į Beną. Jis ramiai stovėjo ir stebėjo mus su palaima. Negaliu atitraukti akių nuo Beno, jeigu į jį pradedu žiūrėti. Ir atrodo tai pastebėjo Kantas...
- O jums jau seniai reikėjo susiburkuoti,- nusijuokė Kantas,- galit neslėpti, senų sėnovėje buvo aišku, kad jaučiat simpatiją vienas kitam.
Išraudau kaip šlykšti mamos barščių sriuba. O Benas, atrodo net nesureagavo. Tik plačiai nusišypsojo.
Kartu traukėm kažkur. Kalbėjomės. Po truputį slinkom link gatvės kurios landynėje dabar man tenka miegoti. Priėję alėją su ištįsusiais medžiais išgirdau garsą virš galvos. Virš mūsų skrido pulkas balandžių. Negalėjau atsižiūrėti. Kai jie dingo iš akių jau ruošiausi paklaust Beno, gal verta bėgti iš čia. Iš šalies, iš pažįstamų veidų jūros. Bet man vėl nuleidus galvą Beno nebebuvo, Kanto irgi. Pasimečiau pati savyje.
-Benai?
Nieko, tik senstelėjusio vyriškiškio žvilgsnis.
-Kantai?
Vėl tyla.
- Benai, Kantai!
Nežinau kiek laiko šaukiau. Bet buvo tuščia. Alėja vakarėjant prisipildė žmonių, bet iš tiesų buvo tuščia. Labai tuščia.
- Benai !
Tai buvo paskutinis kartas kai aš ištariau jo vardą. Puoliau į isteriją, daužiau viską aplinkui. Tai buvo siaubas. Jie dingo. Paliko mane? Paliko? Paliko! Spyriau į suoliuką, nagais pradėjau draskyti šaligatvį. Tai buvo nepakeliama. Man reikėjo išsileiti, tai turėjo padėti, bet nepadėjo. Kai šaligatvio plytelė beveik pilnai nusidažė krauju, kažkas sugriebė už nugaros.
-Stokitės panele.
Sodrus policininko šiaip ne taip pasiekė mano smegenis. Pasidaviau. Nebežinau ką dabar darysiu. Atsistojau. Bala nematė, nebebus blogiau.
- Važiuojame su manimi.
Tylėjau, tik slinkau kartu su mentu link policijos. Mane nuvežė į gana jaukią patalpą. Nežinau kur. mane pasodino ant fotelio, ir tylėjo. Tyla truko. Truko, bet neskaičiavau kiek. Mąsčiau kur jie. Kantas, Benas, mylinčios akys.
- Panele! Gal galite pasakyti savo vardą ir pavardę, nieko jums blogo nedarysime!- kažkoks vyras aiškiai buvo praradęs kantrybę. Klydau. Jokios tylos nebuvo. Pasakiau jam viską ko jis norėjo. Nėra prasmės tylėti. Nėra prasmės toliau stengtis. Man atrodo užmigau. Paskutinis vaizdas mano akyse buvo aukštai užkopusi pilnatis besirodanti pro langą. Kai atsimerkiau prieš mane išryškėjo mamos vaizdas.
- Kotryna, vaikeli tu mano, ar žinai , ar žinai....
Arba jos balsas užlūžo, arba aš nieko nebegirdėjau.
- Kur jie?- kaip galėjau garsiau ištariau.
- Kotryna, daugiau nebebus jokių jų.- griežtai prabilo tėvas, nors jo veidu irgi nubėgo kelios ašarėlės.
Tada viskas vyko greitai. Aš vėl tame pačiame gydytojo kambarėlyje. Vėl tas pats jausmas rieše. Rankoje. Aš vėl tampu tokia kokios jie nori. Vaistai buvo bepasiekę širdį, kai už gydytojo pasirodė Beno veidas. Norėjau bėgti, pasiimti jį, bet mane kažkas prispaudė prie kėdės. Tai buvo pabaiga.
---
Praėjo keli metai. Visa tai atsimenu su ilgesiu. Bandau save įtikinti, kad man labai pasisekė, kad yra vaistai nuo šizofrenijos. Ir tai, kad jie man puikiai , tobulai padeda. Bet visada bus taip. Aš pasiilgstu Beno. Pasiilgstu savo Kanto. Pasiilgstu savęs.
rodiklis 
