1 skyrius
Įkvėpiau didelį oro gurkšnį. Paklaikusiomis akimis apsidairiau po kambarį. „Viskas gerai, tai tik sapnas.‘‘ raminau save. Tiesą sakant tas pats košmaras man neduoda ramybės gan ilgą laiką. Tačiau su mielu noru būčiau ir toliau gyvenusi tame siaubingame sapne, nei atsibudusi patekčiau į dar košmariškesnę realybę. Bet juk gyvenimas neduoda mums išbandymų, kurių nesugebėtume pakelti, ar ne? Išlipusi iš lovos lėčiau už sraigę nušliaužiau iki vonios kambario ir sustojau ties veidrodžiu. Pažvelgiau į juodaplaukę merginą. Putlios, rausvos lūpos ir natūraliai ilgos blakstienos padaro veidą dar gražesnį. Šypteliu savo atspindžiui puse lūpų ir atsuku ledinį vandenį iš čiaupo. Pasemiu vandens ir apšlakstau veidą. Daug geriau. Tuomet porą kartų perbraukusi per plaukus šepečiu grįžtu į kambarį. Išsitraukusi juodas timpas ir žydrus marškinėlius rankovėmis iki alkūnių apsirengiau ir nusiridenau laiptais į apačią. Sumurmėjusi kažką panašaus į „Labas rytas‘‘ bei pagriebusi obuolį su lagaminu patraukiau automobilio link. Šiandien išvykstu į kažkokį neaiškų universitetą Londone. Ši mintis man nė kiek nepatiko, tačiau mano nuomonės niekas neklausė. „Tau ši įstaiga padės pakeisti požiūrį į kitus žmones‘‘ nuolat kartojo tėvai. Taip, taip, kurgi ne.
***
Atsidususi atsistojau ir išlipau iš automobilio. Na, lik sveikas rojau ir labas pragare. Bet geriau pagalvojus: kam man tas rojus, jei pragare klimatas šiltesnis? Nesvarbu.
Mane glumino įdėmus aplinkinių spoksojimas, lyg jie matytų aštuntąjį pasaulio stebuklą. Juk aš tik mergina, ieškanti kambario durų. Pagaliau radusi kambarį nusišypsojau, atrakinau ir įžengusi į jį apsidairiau. Žydros sienos su baltomis lubomis ir medinėmis grindimis. Ant vienos iš sienų buvo ištapytas miškas. Didžiulė lova, virš jos taip pat nemažas langas, pro kurį galėjai regėti nuostabų vaizdą. Lovai iš dešinės stovėjo nedidelis naktinis staliukas, o netoliese ir spinta, šalia kurios buvo mano lagaminas. Pasukusi galvą į kairę išvydau dar vienas duris. Pravėrusi jas žvelgiau į vonios kambarį. Uždariusi naujai atrasto kambario duris klestelėjau ant lovos. „Gal nebus ten taip blogai kaip manai‘‘ pakartojau mamos žodžius mintyse. Pasakiau ir pati nepatikėjau.
Išgirdusi barbenimą į duris pašokau lyg nupurtyta elektros srovės. Nežinau kiek laiko prabuvau lovoje, bet įsikurti tikrai neskubėjau. Pravėrus duris į mane žvelgė truputį žilstelėjęs vyras. Aš nustebusi žiūrėjau į žmogų ir laukiau kol jis prabils.
- Panele Silverhart, laukėme tavęs. Tikiuosi, čia tau patiks. Bet pirmiau – eime su manim. – Tai taręs vyriškis pradėjo eiti.
Jis žinojo, jog seksiu jį. Aišku, tai ir dariau. Juk neturiu kur dingti. Praėjus daugybę vingiuotų koridorių akys užkliuvo už dvivėrių durų. Nujaučiau, jog už anų durų yra tikrai ne vienas ir ne du žmonės. Jie laukė labai svarbaus įvykio. Vos tik vyras atvėrė duris į mane susmigo daugybė žvilgsnių. Mano nuojauta manęs neapgavo. Vyriškis, kuris mane atvedė žengė į vidų. Nesupratau kaip, bet žinojau, kad turiu eiti ant pakylos. Ant jos jau stovėjo šeši žmonės, o jei tiksliau - vaikinai. Visi jie buvo atšiaurūs, bejausmiais veidais. Išskyrus vieną. Sušiaušti juodi plaukai, žalios akys, lūpose žaidė menka šypsenėlė. Nuo kojų iki galvos apsirengęs juodai ir tai suteikė jam paslaptingumo.
Sekiau vyrą iki pakylos. Tuomet jis mane praleido, bet ant jos nelipo. Kojos pačios automatiškai nunešė mane iki blondino, kuris stovėjo arčiausiai laiptelių. „Sėkmės‘‘ vien lūpomis ištarė vyras. Nežymiai linktelėjau ir su lig mano linktelėjimu vėl atsivėrė tos pačios dvivėrės durys. Pro jas žengė dar vienas vaikinas. DAR vienas. Kažkoks košmaras... Ir ką gi aš čia veikiu? Žinau tik tiek kad tėvai mane čia įgrūdo ne tik tam, kad...
- Sveiki susirinkę į kasmetinės mokinių atrankos antrąjį etapą! – pertraukė mano mintis šaižus balsas. Atranka? Antras etapas? Kokia normali mokymosi įstaiga rengia atrankas? – Iš šių aštuonių jaunuolių galimybę čia mokytis išsikovos tik keturi. Taisyklė yra viena, galiojanti visiems: nėra jokių taisyklių. Visas užduotis turėsite atlikti poromis, kurias gausite burtų keliu. – balsas nutilo. Lyg niekas nė nebūtų kalbėjęs apie visokias atrankas, užduotis, burtus, poras ar antrus etapus.
Tačiau komandos pavadinimu „eikite ruoštis‘‘ – negavome. Tad taip ir likome stovėti kaip iškaldintos bei nudažytos statulos. Pasinaudojau proga ir nužvelgiau salės interjerą. Kreminės sienos su įvairiais juodais raštais, kai kur nedideli vintažiniai langai. Mane nustebino stiklinės lubos. Pro stiklą lengvai skverbėsi saulės spinduliai, kurie maloniai kaitino odą. Staiga man užkliuvo durys. Jų buvo aštuonios. Mūsų, pavadinkime „išrinktųjų“, - tiek pat.
Žvalgiausi po salę iki tol, kol mano žvilgsnis užkliuvo už merginos, stovinčios salės gale. Ji atrodė taip pat, kaip mano dingusi sesuo. Balti lyg sniegas plaukai ir ryškiai žydros akys. Tokio derinio dažnai neišvysi. Be to, šitaip dažniausiai apibūdinami angelai, o ji tikrai tokia nėra. Nežinau kaip, bet jaučiu nuo jos sklindančią energiją net per tokį didelį atstumą, kas tikrai neįtikėtina.
Bet, kaip visada, mano apmąstymus turi kažkas nutraukti. Ir šį kartą vaizdas mane paralyžiavo. Atrodo, laikas sustojo, o ir kaip kvėpuoti pamiršau.
Ant pakylos lipo mano mama. Ji dirbo mokyklos ar universiteto direktore, tačiau niekada neminėjo kokio. O jei paklausdavau, ji iš karto pakeisdavo temą. Bet dabar paaiškėja, jog ji dirba kažkokiame nesveikame universitete, rengia įvairias atrankas ir nežinia kodėl matau savo dingusią seserį. Tačiau negana to, įvelia į šią nesąmonę ir savo dukterį ar net abi!
Kol ji skiedė kaip jai malonu, jog visi čia susirinko, aš ją varsčiau neapykantos kupinu žvilgsniu. Nors nesutarėme viena su kita, galėjo bent jau užsiminti, jog žino kur mano sesuo ar kad turėsiu dalyvauti atrankoj, jei nenoriu atrodyti kaip pati didžiausia nevykėlė pralaimėjusi savo mamos sukurtą atranką.
Taigi, kai baigėsi visas šis cirkas, pagaliau galėjome eiti į kambarius. Nežinau kaip dėl kitų, bet man jau įgriso tas troškus patalpų oras. Dėl to nusprendžiau eiti ne kambarį, o paieškoti išėjimo į lauką.
Dar niekuomet neregėjau tokios koridorių painiavos, bet po kiek laiko jau pradėjau po truputį orientuotis aplinkoje. Taip beklaidžiodama iš vieno koridoriaus į kitą jau buvau prarandanti viltį išlįsti iš šios per daug švarios skylės, bet pagaliau suradau savo išsvajotąjį išėjimą. Tačiau, matyt, mano laimei nebuvo lemta tęstis ilgiau nei akimirką.
Vos man priėjus stiklines duris vedančias į lauką, šalia manęs iš niekur nieko išdygo Kleo. Tas pats juodaplaukis žaliaakis ir mano porininkas. Jei būtų mano valia, tikriausiai čia nė mano kvapo nebūtų buvę. Krūptelėjau nuo išgąsčio, bet neketinau dabar su juo bendrauti. Ypač, kai mano tikslui – grynam orui – pasiekti trūksta tik poros žingsnių.
Jau beveik stovėjau rudeniniam lietuje, kai mane trūktelėjo už riešo ir buvau įtempta atgal į slogią patalpą, o durys į mano mažą svajonę užsitrenkė prieš mano nosį. Gal prieš kelias minutes ir buvau susierzinusi, bet dabar mano irzlumą pakeitė pyktis. Ir viso to kaltininkas buvo Kleo. Žmogus, kurį vos pamačiusi pajutau nepaaiškinamą trauką bei antipatiją. Suurzgiau.
- Milera, tiesa? – lyg nepastebėjęs mano tamsių, žaibuojančių akių tarė.
- Milė. Tiesiog Milė. – pataisiau vaikiną ir daugiau į jį nė nežvilgtelėjusi piktais žingsniais vėl patraukiau į savo kambario paieškas.
rodiklis 
