Mes Rašom

Tavo kūrybos namai
 
rodiklisrodiklis  CalendarCalendar  DUKDUK  IeškotiIeškoti  Vartotojų grupėsVartotojų grupės  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Sekundė

Go down 
AutoriusPranešimas
Saragita
Ezopas
Ezopas
avatar

Pranešimų skaičius : 7
Prisijungė : 2014-05-24

RašytiTemos pavadinimas: Sekundė   Sk. 05 25, 2014 2:05 pm

-Kokia ji buvo?
Ji buvo aikštinga, gal ir per didelė rėksnė, visada atrasdama dėl ko rėkti, bet tik dėl to, jog aprėkusi galėtų gailestingom akimis pažiūrėti į manę, tuomet į žemę ir pulti man į glėbį. Veidą paslėpti mano krūtinėje ir tyliai alsuoti. Ji kažką kuždėdavo, tik niekad negirdėdavau ką. Ji mėgo stebėti pro langą snaigės, lietau lašelius, net gi krentančius lapus. Ji viskame matė paslėptą grožį. Ji net gi žvelgdama į mane drebėdavo, dažnai girdėdavau frazę „jūs“, bet visada žinojau, jog tai jos šmaikštumas. Gal ji ir nebuvo tokia, kokios aš norėjau , bet kas kart jai išlipus iš lovos apimdavo apmaudas. Apsikabindavau jos drabužius, kai neturėdavau jos šalia ir visada prisimindavau jos juoką, kai man nepasisekdavo ir  jos kruvinas ašaras. Ji verkdavo dėl mažų dalykų, kurie jai atrodė milžiniški. Ji visada aukodavo savo laiką tam, jog mylėtų mane ir būtų šalia. Aš jos taip ir nepažinau, nes ji buvo ir optimistė, ir pesimistė, sarkastiška, žiežula, smulkmeniška, drovi, grakšti, miela... Tobula... Didžiausias jos prašymas skambėdavo trenktai: „Gal galėtum nusiimti viršutinius drabužius ir šiandien pavaikščioti pusnuogis? „. Ji tylėdavo, kai žiūrėdavo į manę. Kramtydavo lūpą, o kartais prapuldavo įsterikuoti.  Šveisdavo visus daiktus ant žemės, klykdavo, varydavo mane iš kambario, o galiausiai, kai aš jau norėdavau palikti, jį įsikabindavo man į ranką, veidą spausdavo prie peties ir kartodavo įvairiausius atsiprašymo žodžius ne vien tik savo gimtąją kalbą. Ji dievino rožes ir spalvas, ji dievino mane. Atleisdavo už klaidas, šypsodavosi ir skatindavo mane gyventi, kaip tik širdis geidžia...
-Kodėl tu ne su ja?
-Ji tapo tobula maža moterimi man, ji išmokė mane šypsotis, kai turėdavau verkti, ji leido man elgtis kaip aš noriu, bet ji niekada neišmoko atleisti akimirkai, kurios metu patyrė skausmą. Jos gyvenime akimirka buvau aš...
Atgal į viršų Go down
Peržiūrėti vartotojo aprašymą
 
Sekundė
Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
Mes Rašom :: Proza :: Novelės-
Pereiti į: