Aš manau, kad neveltui sunku rasti literatūros kūrinį, kuriame nebūtų jokios meilės linijos. Ji tikrai daug duoda kūriniui, bet reikia mokėti su ja elgtis. Negalima vadovautis klišėmis ir stereotipais; kaip viską istorijoje, tą meilę reikia valdyti ir valdyti išmoningai, taip, kad ta meilė taptų neatsiejama ir įdomia kūrinio dalimi.
Ką duoda meilė kūriniui, labai pamačiau skaitydama Žiedų valdovą. Aš tikrai nesitikėjau tokiame kūrinyje rasti tos meilės, bet jos reikėjo. Žinoma, kruopelytės buvo, bet šiek tiek išplėtojus tą liniją - ne taip kaip filme, subtiliau - būtų buvę galima dar daugiau suteikti tam kūriniui ir tai turbūt vienintelis priekaištas Tolkienu.
O meilė nebūtinai asocijuojasi su ilgai ir laimingai. Galima priversti veikėjus mylėti, bet kūrinį nebūtina baigti vestuvėmis, vaikais ir panašiai, nors ir tai galima būtų pateikti originaliai.
Žodžiu aš už meilę kūriniuose ir vien tik už!