365

Didelis ir šviesus, bet tuščias kambarys. Keturios sienos, du dideli langai, vienerios durys ir... Ir tamsiaplaukės merginos kūnas gulintis prie sienos. Kambarys, kurį buvo užvaldžiusi kurtinanti tyla, kurią kartkartėmis sudrumsdavo tik gilus merginos kvėpavimas. Tiesa, šis gilus kvėpavimas netrukus po truputi pradėjo dažnėti...
Iš štai ilgai netrukus į jos akis plieskiantys saulės spinduliai privertė ją praplėšti apsunkusias blakstienas. Prabėgo keletas sekundžių kol vaizdas prieš jos akis susifokusavo ir ji suvokė, kad ji buvo ne savo lovoje, ne savo kambaryje ir net ne savo namuose. Situacijos negerino ir veržiantis spaudimas ties jos rankų riešais ir kojomis, bei burną rišanti skarelė, kuri buvo prisigėrusi keistai pykinančio kvapo.
Kelias sekundes apsvarsčiusi nepavydėtiną situaciją, ji galiausiai sunkiai atsisėdo savo vietoje ir nugara atsirėmusi į šaltą nutrupėjusią sieną nužvelgė savo kūną, tiksliau tą dalį, kurią galėjo matyti. Akimirkai nudžiugusi, kad be galvos skausmo ant jos kūno nebuvo jokių prievartos ženklų ji sunkiai atsiduso ir pradėjo svarstyti savo galimybes. Kurių, deja, nebuvo daug. Nei rėkti, nei bėgti ji kol kas negalėjo, taigi liko tik... LAUKTI. Ko ilgai daryti irgi nereikėjo...
Vos po kelių minučių prasivėrė sunkios juodos kambario durys ir jų tarpduryje pasirodė aukštas šviesiaplaukis vaikinas.
- O, pabudai... – šyptelėjo nužvelgęs merginą nuo galvos iki kojų – Džiugu, kad nereikėjo naudoti šito. – pripažino ir pastatė stiklinę sklidina vandens ant žemės – Tai kaip išsimiegojai? – pašaipiai paklausė, kai tuo tarpu mergina tuščiu žvilgsniu žvelgė tiesiai į jo rudas akis. – Tu supranti, kad didelio išsigelbėjimo iš čia nėra, nebent tu taikiai su manimi kalbėsi, taigi... – priėjo arčiau lygiai taip pat žvelgdamas tiesiai į jos ryškiai mėlynas akis – Aš tau atrišiu burna, tačiau rėkdama irgi nieko gero nepasieksi, nes mes čia vieni. Tave girdės tik benamiai šunys ir vaikinai stovintys už durų, kuriems nelabai rūpi, kad tu čia. Tiesa pasakius, jie tave man ir atvežė, taigi... Tikiuosi tu mane supratai. – šyptelėjo ir pritūpęs nurišo skarelę nuo burnos.
Mergina nė nekrustelėjo. Leido jam daryti tai ko jis čia ir atėjo. Ji tiesiog sėdėjo ir toliau tuščiu žvilgsniu sekė nuo jos nutolstantį vaikiną, kuris laikydamas rankose skarelę žengė prie didžiulio šviesos šaltinio šiame kambaryje.
- Taip gaila, kad tokia žavi mergina šitaip neišnaudoja savo privalumų. – pradėjo vaikinas žvelgdamas tiesiai per didžiulį langą – Galėtum būti kokia manekenė ar aktorė, o dabar...
- Na, ne kiekvienam mėlynas dangus... – atsidususi atrėmė galvą į sieną, tačiau jo vis dar nepaleido iš akių – O ir iki manekenės man trūksta ūgio, o iki aktorės... Aktorinių sugebėjimų. – šaltai nukirto įdėmiai stebėdama kiekvieną jo judesį – Kodėl aš čia? – apsimesdama, kad nieko nesupranta paklausė ir pagavo, kaip vaikino lūpas sekundei perkreipė keistas šypsnys.
- Pati žinai... – atsiduso sekundei žvilgtelėdamas į ją.
- To ir bijojau... – atsiduso – Tik nesuprantu, kam laukti kol pabusiu? Galėjai išprievartauti, kai buvau ir be sąmonės. Nebūtų tekę visu tuo reikalu šlykštėtis. – šyptelėjo -  Tai greičiau pradedam šį reikalą. – pareiškė kviečiamai mostelėdama galva.
- O tu šmaikšti... – šaltai pripažino – Bet puikiai žinai, kad tu ne dėl to čia, o ir aš ne prievartautojas.
- Visi jūs taip sakot... – sunkiai iškvėpė stengdamasi išvalyti dulkes iš savo plaučių – „Aš ne prievartautojas“, „Aš tau nieko blogo nedarysiu“, „Nebijok ir aš bijau“, „Prisiglausk arčiau - bus saugiau“ ir taip toliau... Nereikia čia man sekti pasakų...
- Juokinga, kol juokinga. – šaltai nukirto – Bet tas pats anekdotas po kelių kartų pabosta. - pastebėjo - Taigi rėžk, kur jis?
- Tikiu kad pas tave kelnėse. – vis dar tęsė savo, nors ir puikiai suprato, kad jis kalbėjo apie tai kas su seksu turėjo tiek pat bendro, kaip ir dykuma su vandenynu. Tiesa pasakius, net pastarieji dalykai turėjo daugiau bendro.
- Klausyk, Amelija, mano kantrybė senka. Tiksliai žinau, kad saugotojas jo nebeturi ir kad tu buvai paskutinis žmogus buvęs šalia saugotojo...
- Tai? Aš susitikinėju su tuzinu vaikinu ir tai, kad tu vieną iš jų vadini saugotoju man nieko nesako. Aš nuoširdžiai neturiu žalio supratimo, ko tu iš manęs nori. – melavo per sukąstus dantis. Ji puikiai suprato apie ką jis kalba ir puikiai žinojo, kur tai yra. Daugiau. Tai buvo kur kas arčiau nei jis manė. – Tai arba mane nužudyk dabar ir čia, arba paleisk. Man tas pats, ką tu pasirinksi, vis tiek niekas manęs nepasiges. – sunkiai atsidususi pripažino.
- Na jau... Manau, kad pasiges... – nutęsė ir visu kūnu pasisukęs į ją žengė artyn – Kaip jo vardas? Kajus, tiesa? Paskui tavo žavioji sesutė. Žinai visada jaučiau didelę trauką blondinėms...  – pareiškė šyptelėdamas vos tik išvydo kaip Amelijos žandikaulis sekundei susirakina – O kur dar tavo draugai, kurie po tavo tėvelių mirties tapo vienintele tavo šeima? – perklausė – Melage tu melage. Ar gražu taip?
- Na, kad ir kas už tave atliko namų darbus, juos padarė klaidingai. – nukirto – Kajus ir aš neturim nieko bendro, mes tik kartu leidžiam laiką, kai mums nuobodu. Mano sesuo... – pradėjo, tačiau sekundei nutilo. Aišku ne todėl, kad neturėtų, ką pasakyti, o todėl, kad už durų išgirdo keista šurmulį, kurio prieš tai negirdėjo. Ar bent jau manė jį išgirdusi, nes šviesiaplaukis vaikinas akivaizdžiai nesureagavo. - Na, mes po tėvų mirties tapom tarsi du nepažįstami žmonės. O draugai... Kaip pasirodo nėra tikri draugai. Nes jeigu būtų tikri draugai jie jau būtų...
Deja, ji savo minties taip ir neužbaigė. Netrukus per duris įsiveržė auštas tamsiaplaukis vaikinas, kuris tarsi saulės šviesa po siaubingos nakties nušvietė merginos širdį. Jis buvo jos viltis, kuri turėjo ją išgelbėti. Šviesiaplaukis vaikinas akimirkai sutriko, tačiau vos tik suvokęs, kas čia vyksta šoko prie įsibrovėlio.
Turėjo būti įtempta kova. Abu sportiški ir stiprus vaikinai. Skirtumas tik tas, kad vienas buvo pasiruošęs, kitas ne. Galbūt tai ir lėmė greitą kovos baigti... Tamsiaplaukis vaikinas šviesiaplaukiui trenkė vos kelis kartus ir šis jau krito ant žemės. Dar du smūgiai ir jis jau gulėjo be sąmonės.
- Čia už Ameliją. – trenkęs pirmą kartą pargriautam vaikinui paaiškino tamsiaplaukis – O čia už mano marškinius. – trenkęs antrą ir lemiamą smūgį pareiškė. Tai buvo smūgis laikinai atėmęs iš vaikino sąmonę. Galiausiai paleidęs jo atlapus jis pažvelgė į surištą ir ramiai sėdinčią merginą – Mano mėgstamiausi marškiniai... – sunkiai atsiduso – Tu juos man padovanojai... Aš taigi taip puikiai su jais atrodau, tiesa? - atsistodamas šyptelėjo žiūrėdamas tiesiai į merginą - O jis juos iškruvino... – tarsi tikrai supykęs dar sekundei nuleido akis į kraujo dėmes buvusias ant jo marškinių – Asilas...- atsiduso ir vėl pakėlė akis į Ameliją - Kaip tu? – nuoširdžiai susirūpinęs paklausė ir žengė link jos.
- Dabar jau geriau. – pripažino – Kaip mane radai? – nesuprato.
- Komercinė paslaptis. – mirktelėjo ir pritūpęs aistringai ją pabučiavo.
Amelijai taip šito reikėjo. Tai lyg stebuklingi vaistai numušė visą skausmą. Jai staiga nustojo skaudėti tvirtai surištas rankas ir kojas, nebesvaigo galva.
Dabar ji ir vėl galėjo jaustis saugi. Tik glėbyje šito žmogaus ji jautėsi saugi. Tik jis, po jos tėvų mirties, sugebėjo ją priversti ir vėl jausti. Bent kažką.
Netrukus pajutusi, kaip jo ranka pradėjo slysti jos koja aukštyn ji tik dar labiau atsipalaidavo. Jis buvo tarsi demonas, kurio bučiniai sugebėjo taip deginti, tačiau prisilietimai taip virpinti kūną. Aišku ilgai ši laimė netruko. Vos po kelių sekundžių jis jau laikė raktelį, kuris iki šiol saugiai buvo paslėptas po jos suknelę. Prisegtas mažu dirželiu prie šlaunies.
Daikto dėl kurio ir vyko visas šis maskaradas. Daikto dėl kurio kovojo visi šioje kovoje dalyvaujantys žmonės. Daikto, dėl kurio kariavo ir Kajus, ir Amelija, ir dar daugelis kitų žmonių, kurių jie galbūt niekada nematė arba kurie jiems yra patys artimiausi.
- Mieloji, vogti iš savų negražu. – pastebėjo šyptelėdamas tamsiaplaukis pamojęs prieš jos akis rakteliu – Kas mano, tas ne tavo. – pastebėjo ir pakštelėjo į jos lūpas – Susimatysim. – šyptelėjo ir atsistojęs patraukė prie durų, kur stovėjo dar trys vaikinai kantriai laukdami Kajaus.
- Kajau! – susinervinusi riktelėjo ir privertė jį dar sekundei atsisukti į ją ir pergalingai kilstelėti abu antakius – Negi mane čia taip ir paliksi? – nesupratusi paklausė, kai šis nekreipdamas dėmesio į jos žodžius mestelėjo raktelį vienam iš vaikinų ir ramiai patraukė lauk - Idiotas! – dar suriko pavymui, deja, jis nekreipė į tai dėmesio.
Kajus lygiai taip pat kaip ir Amelija žinojo, kad meilėje ir kare viskas galima. Jis žinojo, galbūt net geriau nei pati Amelija, kad ji išsilaisvins. Ji buvo stipriausias ir kovingiausias jam pažįstamas žmogus. Įskaitant ir vyriškąją lytį. Ir tai kas čia vyko dabar buvo visai nesusiję su jų santykiais. Kad ir kokie ji bebūtų... Kad ir kaip jie buvo pametę vienas dėl kito galvas, tai kas vyko čia, vyko dėl skirtingų priežasčių ir jie turėdavo stoti vienas prieš kita.
Amelijai tai buvo karas dėl pinigų ir jos šeimos gerovės, kuriame ji pridarė visko – tiek gero tiek blogo.
Kajui tai buvo karas dėl Amelijos, tiesa, ji šito nežinojo. Ne kiek dėl pačios jos, kaip merginos, kiek dėl jos ir Selvinos gerovės. Jis žinojo apie Amelijos praeitį viską. Galbūt net daugiau nei ji to norėjo. Ir tai vertė jį kariauti prieš ją. Vertė jį elgtis kvailai ir neapgalvotai, tačiau kažkodėl visada veiksmingai.
Jų keliai amžiais susikirsdavo tokiose situacijose. Ir lygiai taip pat kaip dabar pasielgė Kajus buvo pasielgusi ir Amelija. Ji nėra nuskriaustoji. Niekada ir nebuvo. Tiesa pasakius, ji turbūt taip buvo pasielgusi gal dešimtis kartų daugiau. Tai tiesiog buvo smagus ir kartu skausmingas žaidimas, kuris ne tik gelbėjo juos, bet ir stiprino jų santykius.  Vis tik dienos pabaigoje jie kovojo dėl to paties, kad ir kokios skirtingos buvo jų pradinės taktikos...

Tekstas sudomino, daug paslapties, neaiškių detalių, siužetas turėtų būti įtraukiantis. ;>

Dėl klaidelių, kaip ir pati minėjai, jų yra. Labai daug nesigilinau, nes norėjau labiau susipažinti su pačiu tekstu, bet labai į akis pirmiausia krito nosinių raidžių trūkumas. Reiktų atidžiai viską peržiūrėti.

Keistai kol kas nesisieja tos žaidimo taisyklės ir pats tekstas. Aišku, aš suprantu, kad čia toks būdas sudominti. Tiesiog perskaičiusi pradžią tikėjausi kažko panašaus į istoriją lengvai romantinei komedijai, o radau tikrą trilerį. Sunku ką nors pasakyti, nes kūrinio forma ir siužetas dar tik mezgasi, bet svarbu laikytis kurios nors krypties: rimtesnės ar lengvesnės, kad viskas nesusimaišytų.

Tekstas sudomino, tikiuosi pamatyti tęsinį. Turiu pasakyti, labai džiaugiuosi matydama, kad dar yra naujų žmogučių, kurie ateina į forumą ir netgi kelia istorijas. ;>

Labai patiko. Noriu dar. Greitai. Kas neaišku? o.O :D

Įžanga visiškai neįsipaišo į kontekstą. Atrodo lyg iš kitos knygos būtų nurašyta tik dėl to, jog gražiai skamba. Taip pat ramybės nedavė jausmas, jog kažkur tai jau skaičiau. Ir buvau teisi, tavo įžanga yra tiesiog į lietuvių kalbą išverstos kito autoriaus mintys.

Spoiler:

 "Neskanu" taip daryti ir tai iškart nuteikė neigiamai... Bet turiu pripažinti, jog sekanti dalis atkreipė dėmesį. Toks lengvas, nerūpestingas, paaugliškas tekstas. Be įsipareigojimų, detektyvų, tiesiog skaitai ir mėgaujiesi, nes stilius tvarkingas ir rišlus. Man patiko. Tačiau įžangą tikrai rekomenduoju pakeisti kažkuo originaliu ir savo, kažkuo, kas nuo pirmos minutės prikaustytų ir būtų aktualu kūriniui. Patarimas - įžangą išnaudok lyg priešistorę, netiesiogiai paaiškink apie ką bus kūrinys, nukreipk tam tikra linkme. :)
Tikiuosi sulaukti tęsinių.